Neogotikinė, šešiakampė, vienanavė, su šešiašlaičiu stogu ir aukštu bokšteliu, pagrindiniu fasadu atsukta į vakarus. Pamatai ir cokolis akmenų, sienos – raudonų plytų mūro. Pagrindiniame fasade įrengtos dvivėrės, arkinėsdurys, šiaurės rytiniame ir pietrytiniame – po arkinį grotuotą langeliai. Stogas medinės konstrukcijos, dengtas skarda. Bokštelio viršūnėje pritvirtintas kaltinis ornamentuotas kryželis.
Interjere prie galinės sienos įrengtas altorius, kurį sudaro iš granito iškalta dekoruota mensa su užrašu „Ave Maria“ ir sienoje nutapytas retabulas. Altoriuje stovi Švč. Dievo Motinos (Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu) akmeninėskulptūra. Šalia įėjimo pastatytas iš akmens nukaltas ir reljefiniu dekoru puoštas stovas šventam vandeniui laikyti.
Altoriaus mensos kairėje pusėje – Paskutinės vakarienės stalas be apaštalų. Palubėje – Dievo avinėlis su nimbu ir kryželiu prie kojos. Į dešinę nuo altoriaus – Pieta, laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimtą sūnų Jėzų Kristų. Virš Pietos – vijoklinių gėlių apvadas, primenantis liaudiškus ornamentus, naudotus kraičio skrynių ar langinių puošyboje.
Ant altoriaus stovi įrėmintas dokumentas, lotynų ir lietuvių kalbomis skelbiantis apie visuotinių atlaidų suteikimą Gaidžio Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčiai.
Istorija
Koplyčia stovi Gaidžio kalnu vadinamoje kalvelėje, stūksančioje Salanto slėnyje ties riba su Salantais. Tautosaka byloja, kad kalvoje stovėjusi senoji Salantų bažnyčia, kurios vietoje vėliau buvusi pastatyta koplyčia.[1]
Pasak kito padavimo, kalvoje slapstėsi nuo šeimininko kirvio pasprukęs gaidys. Vidurnaktį iš kalvos pasigirsdavo šaižus jo giedojimas, kuris labai gąsdino pro šalį vykstančius praeivius ir keleivius. Pastačius ant kalno koplytėlę, gaidžio giedojimas išnyko.[2]
Po Antrojo pasaulinio karo pasklido gandas, kad po Gaidžio koplyčia yra užkastas lobis. Aplinkui koplyčią ėmė sukiotis lobių ieškotojai, kurie ją nuniokojo. Salantų gydytojo Jono Simaičio rūpesčiu koplyčia buvo suremontuota, uždengtas naujas stogas, o 1948 m. liaudies meistras Petras Kalenda padarė naują altorių, Švč. Lurdo Marijos ir dvi Švč. Mergelės Marijos skulptūras. Vėliau koplyčia buvo apleista, altorius nuardytas, dalis sienų nugriauta, plytos išnešiotos.
Sovietmečiu prieš abitūros egzaminus salantiškiai mokiniai, prašydami Aukščiausiojo pagalbos, slapta eidavo prie Gaidžio koplyčios, triskart apeidavo keliais aplinkui ją. Kiti ant koplyčios sienų išraižydavo savo vardus.
Apgriuvusią koplyčią 1988 m. atstatė akmens skulptorius Vilius Orvidas (pranciškonas br. Gabrielius, O. F. S.). Jos viduje įrengė altorių su akmenine mensa, kuriame pastatė iš granito iškaltą Švč. Dievo Motinos skulptūrą.[4] Jo bendramintis dailininkas Vaidotas Žukas koplyčios vidaus sienas ištapė freskomis su siužetais iš Švč. Mergelės Marijos gyvenimo. 1988 m. gegužės 8 d. Gaidžio koplyčia buvo konsekruota.