Šventos Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia (rus.Храм Святой Екатерины Александрийской) – Romos katalikų šventovė Rusijos Sankt Peterburgo mieste. Neoklasikinio stiliaus architektūros paminklas, seniausia katalikška bažnyčia mieste. Administraciškai priklauso Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijai. Šv. Mišios aukojamos rusų, anglų, lenkų, prancūzų, ispanų ir lotynų kalbomis.
Architektūra
Plane – lotyniško kryžiaus formos, su didžiuliu kupolu. Pastato ilgis – 44 m, plotis – 25 m, aukštis – 42 m. Talpina apie du tūkstančiu maldininkų. Į šventovę patenkama iš svarbiausios miesto gatvės – Nevos prospekto (rus.Невский проспект). Pagrindiniame fasade įkomponuotas arkinis portalas, besiremiantis į kolonas. Virš parapėto stovi keturių apaštalų ir laikančių kryžių angelų figūros, virš įėjimo – išrašas iš Evangelijos pagal Matą lotynų kalba ir statybų užbaigimo data. Vidų puošė gausybė medinių skulptūrų, buvo įrengtas itin puošnus marmurinis altorius, mozaikinės grindys.
Istorija
Kviestinių specialistų iš Vakarų Europos, dirbusių besikuriančioje Rusijos imperijos sostinėje, iniciatyva katalikiška parapija mieste susikūrė dar 1716 m. Būsimai šventovei paskirtas sklypas dabartinės bažnyčios vietoje. Pagal architektų Dominyko Trezini (it.Domenico Trezzini), Žano Batisto Vallen–Delamoto (pranc.Jean-Baptiste Vallin de la Mothe), Minčiani ir Antonijaus Rinaldi (it.Antonio Rinaldi) projektą buvo statoma 1738–1782 m. Per tą laiką buvo meldžiamasi gretimame name įrengtoje laikinojoje koplyčioje. Naujoji bažnyčia konsekruota 1783 m. spalio 7 d. Ji pavadinta Šv. Kotrynos Aleksandrietės, Rusijos imperatorės Jekaterinos II globėjos, vardu. Parapiją aptarnavo vienuoliai pranciškonai, 1800–1815 m. – jėzuitai. Nuo 1815 m. iki 1892 m. šventovė priklausė Dominikonų ordinui (kurį laiką klebonavo priorasJokūbas Skilandis), po to tapo savarankiška parapijine bažnyčia. 1917 m. jai priskirta virš 30 000 parapijiečių.
1917 m. ir 1918 m. buvo surengtos Eucharistinės procesijos į Vyborgo kapines, dalyvavo keliasdešimt tūkstančių katalikų. Vėliau tikinčiuosius imta persekioti, 1919 m. areštuotas metropolitas Eduardas fon Ropas, 1923 m. suimtas ir sušaudytas bažnyčios klebonas Konstatinas Butkevičius. 1938 m. Šventos Kotrynos bažnyčia buvo uždaryta ir apiplėšta. Žuvo 40 000 tomų turėjusi religinė biblioteka, sunaikintas bažnyčios inventorius. 1947 m. kilo gaisras, kurio metu nukentėjo vargonai ir interjeras. Po to pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis. 1977 m. nuspręsta jame įrengti Leningrado filharmonijos koncertų salę. 1984 m. remonto metu jis užsidegė, liepsnose pražuvo altoriai ir vargonai, sunaikintos freskos. Kurį laiką patalpos buvo nenaudojamos, langai užkalti. Greta stovėjusiame vienuolyne įrengti Ateizmo muziejaus kabinetai ir butai. 1991 m. parapija atsikūrė, po metų jai grąžintas buvęs bažnyčios pastatas ir įvyko pirmosios pamaldos. Prasidėjo ilgai užtrukusi restauracija, tik 2008 m. pašventinta atkurta pagtarindinė nava.
Prie Šv.Kotrynos bažnyčios 1884 m. susikūrė Labdaros draugija, kurios lėšomis buvo finansuojama katalikiška socialinė veikla. Veikė senelių prieglauda, tarpininkavimo biuras ieškantiems darbo. Draugijoje absoliučią daugumą sudarė lenkai, bet jos veikloje dalyvavo ir keli lietuviai: Kazimieras Prapuolenis, Petras Juozas Pranaitis bei kt. Susibūręs Liutnios draugijos choras (vad. Česlovas Sasnauskas ir Mykolas Bukša) su orkestru rengdavo koncertus.
Šiais laikais Šv. Kotrynos bažnyčioje taip pat vystoma socialinė veikla: veikia Sekmadieninė mokykla, Uršulės Leduchovskos vaikų centras, Labdaros draugija ir kt.