Vanda Mingailaitė-Tumėnienė (1880 m. sausio 8 d. Šlavėnuose – 1976 m. kovo 24 d. Čikagoje, JAV) – pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė, visuomenės veikėja, profesorė.

Užaugo septynių vaikų šeimoje. Mokėsi privačiai savo namuose. 1895–1896 m. tęsė mokslą Šv. Kotrynos pensiono gimnazijoje Sankt Peterburge (Rusija), bet susirgusi jo nebaigė. Pasveikusi namuose, 1896–1898 m. mokėsi ir baigė sidabro medaliu Kauno mergaičių gimnaziją. Trejus metus dirbo mokytoja tėviškėje, mokė jaunesnius vaikus.

1902–1905 m. studijavo Sankt Peterburge, Bestuževo aukštuosiuosiuose moterų kursuose, Matematikos-gamtos fakultete matematiką, pragyvenimui užsidirbdama pamokomis pradžios mokykloje. Padedama Sankt Peterburge tuo metu studijavusio Stepono Kairio, savarankiškai mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. 1905 m. baigė akušerijos kursus Sankt Peterburgo dr. Otto klinikoje, įgijo I-o laipsnio akušerės kvalifikaciją. Savarankiškai mokėsi lotynų kalbos.

1905–1906 m. tėviškėje užsidirbusi pinigų tolesnėms studijoms, Sofijos Emilijos Venslovavičienės rūpesčiu gavusi stipendiją, 1906–1911 m. studijavo Berno universiteto (Šveicarija) Medicinos fakultete, įgijo medicinos daktarės laipsnį. 1911–1912 m. baigė trijų mėnesių kursą Sankt Peterburgo aukštajame moterų medicinos institute ir įgijo gydytojos išsilavinimą. 1912 m. gegužės 2 d. ištekėjo Grenoblyje (Prancūzija), vyras Justinas Tumėnas (1881–1946) – pedagogas, poetas.

1912 m. vasarą gydytojos praktiką pradėjo Svėdasuose ir Kavarske, trumpai dirbo Berno vaikų klinikos gydytoja. 1912–1914 m. dirbo Davoso (Šveicarija) tuberkuliozės sanatorijoje ordinatore. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir uždarius privačią sanatoriją, 1914–1915 m. dirbo Listalio (Šveicarija) apskrities ligoninėje gydytoja chirurge. Karo metais nebegalėdama pragyventi Šveicarijoje, išvyko į Rusiją. 1915–1917 m. dirbo Novgorodo karo ligoninės vyriausiąja gydytoja. 1917–1918 m. Maskvos miesto ligoninės moterų ligų chirurgė.^[1]

Pabėgusi iš revoliucijos siaubiamos Maskvos ir 1918 m. grįžusi į Lietuvą, trumpai gyveno tėviškėje, gydydama vietinius žmones. 1918–1919 m. dirbo Vilniaus Šv. Luko ligoninėje chirurge ordinatore, 1919–1920 m. Vilniaus užkrečiamųjų ligų ligoninės Žvėryne vaikų skyriaus vedėja. 1920 m. persikėlusi į Kauną, ėmėsi privačios medicininės praktikos. Netrukus ji pakviesta į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. 1920–1924 m. vadovavo Sveikatos departamento Sanitarijos skyriui, ėjo Sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos pareigas. Nuo 1920 m. kartu dirbo ir Kauno Raudonojo Kryžiaus vaikų ambulatorijos vedėja.

1923 m. pusę metų specializavosi Berlyno universiteto vaikų klinikoje. Grįžusi nuo 1923 m. dirbo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedros vyresniąja asistente. Įkūrė VDU Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedrą ir iki 1944 m. buvo jos vedėja. Ji pirmoji VDU pradėjo dėstyti lietuvių kalba vaikų ligų gydymo kursą. 1924 m. docentė, nuo 1930 m. ekstraordinarinė profesorė, nuo 1941 m. pabaigos iki 1944 m. vasaros – ordinarinė profesorė.

1924 m. gegužės 13 d. Maironio g. 11 (vėliau V. Putvinskio g. 34) įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką ir iki 1944 m. dirbo jos direktore. 1940 m. pavasarį Vaikų ligų klinika perkelta į naujas erdvias patalpas Žaliakalnyje, kur jos įrengtos pagal V. Tumėnienės pateiktus modernius planus.^[2]

1929 m. jos pastangomis Kaune atidaryta ambulatorija motinoms su kūdikiais ir vaikais iki 15 metų, įrengtas rentgeno kabinetas, pieno mišinių virtuvėlė. 1933 m. V. Tumėnienės iniciatyva ir iš dalies jos lėšomis Aukštosios Panemunės šile pradėta statyti privati sanatorija kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams. 1934 m. ši pirmoji Lietuvoje vaikų sanatorija buvo atidaryta ir pavadinta „Prof. Tumėnienės Vaikų Sanatorija“, 1937 m. ji išplėsta priestatu iki 100 vietų. 1934–1944 m. V. Tumėnienė buvo šios sanatorijos direktorė.

V. Tumėnienė tuo metu spausdino ir mokslinius darbus kūdikių viduriavimų, rachito, maitinimo, vaikų pūlingų infekcijų bei kitais klausimais. 1928–1940 m. daug jos mokslo darbų vaikų mirtingumo, rachito, cukrinio diabeto, vaikų tuberkuliozės diagnostikos ir gydymo klausimais paskelbta periodiniame žurnale „Medicina“, kurio redaktore ji pati kiek laiko dirbo. Talkindama savo vyrui J. Tumėnui, dirbo Justino Tumėno kalbų kursuose, kur dėstė prancūzų kalbą ir konversaciją, 1926–1929 m. buvo Justino Tumėno brandos kursų gamtos ir higienos mokytoja.

1928–1937 m. vadovavo Pediatrų sekcijai, aktyviai dalyvavo ir skaitė paskaitas gydytojų suvažiavimuose, tarptautiniuose vaikų pediatrų kongresuose Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje. Rengė vaikų ligų ir motinos apsaugos kursus gydytojams, organizavo kovos su epidemijomis punktus. Aktyviai dalyvavo „Pieno lašo“, „Kūdikių gelbėjimo“, „Kovos su džiova“, „Motinos ir vaiko“ ir kitų draugijų veikloje.

1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, 1921–1924 m. pirmoji jos pirmininkė. 1928 m. su Gabriele Petkevičaite-Bite įkūrė Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjungą, ji išrinkta pirmąja sąjungos pirmininke, parengė ir 1929 m. išleido sąjungos įstatus. 1937 m. vasario 22 d. subūrė Lietuvos vaikų ligų gydytojų draugiją. Steigiamajame susirinkime tik 8 pediatrai priimti tikraisiais draugijos nariais. V. Tumėnienė išrinkta pirmąja jos pirmininke, šias pareigas ėjo iki 1940 m., kai dėl sovietinės okupacijos draugijos veikla nutrūko.^[3] Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. V. Tumėnienė buvo persekiojama, sanatorija nacionalizuota, iš jos konfiskuotas automobilis „Chevrolet“.^[4]

1944 m. liepos pradžioje pasitraukė į Vakarus, vasarą gyveno Vienoje (Austrija), paskui persikėlė į Slovakiją. 1944–1945 m. dirbo Znaimo ligoninėje, ten organizavo vaikų ligų skyrių. Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, vėl traukėsi į Vakarus, kelis mėnesius gyveno Austrijos kalnų kaimuose, kol 1945 m. persikėlė į Vokietiją. 1946 m. pusmetį dirbo Šveningeno (Schwenningen) lenkų pabėgėlių stovyklos Raudonojo Kryžiaus ambulatorijos gydytoja, 1946 m. pabaigoje pakviesta organizuoti vaikų tuberkuliozės sanatoriją Niurnberge (Vokietija). 1946–1947 m. dirbo vaikų ligų gydytoja Niurnbergo vaikų ligoninėje, ten įkūrė 200 vietų vaikų sanatoriją ir buvo jos vedėja. 1947–1948 m. pusmetį dirbo Heilbronno ligoninėje, kur vadovavo 100 vietų vaikų ligų skyriui. 1948 m. grįžo į Niurnbergą ir 1948–1949 m. dirbo vaikų sanatorijos vedėja.

1949 m. persikėlusi į JAV, 1949–1950 m. gyveno skurde, ieškodama kokio nors darbo bei pragyvenimo šaltinio. 1950–1954 m. laikinai dirbo Diksono (Dixon, Ilinojaus valstija) ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Atleista iš valstybinės ligoninės dėl amžiaus ir negavusi teisės verstis privačia praktika, 1954 m. iš medicininės veiklos pasitraukė. 1955 m. gavo JAV pilietybę. Senatvę praleido Čikagoje, sesers šeimoje. Parašė ir išleido knygų ir brošiūrų pediatrijos, sveikos gyvensenos populiarinimo klausimais, senatvėje rašė atsiminimus. 1953 m. už nuopelnus Lietuvos medicinai išrinkta Niujorko lietuvių gydytojų draugijos garbės nare, 1954 m. – Amerikos lietuvių gydytojų draugijos Čikagoje garbės nare.^[5]

• 1990 m. sausio 8 d. Panemunėje, ant vaikų sanatorijos pastato, atidengta memorialinė lenta
• 1994 m. vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos V. Tumėnienės vardas, turėtas 1934–1940 m., ji veikia kaip viešoji įstaiga Kauno V. Tumėnienės vaikų reabilitacijos centras, yra mokykla
• 2006 m. ant namo Parodos g. 18 atidengta memorialinė lenta (archit. Leonas Adomkus) ^[6]