Kitos reikšmės – Vėžys (reikšmės).

Vėžys
Nuotolinė pieno liauka, paveikta invazinės latakų karcinomos.
ICD-10	C80-C80.1
ICD-9	199
ICD-O	8000/3

Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes). Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo sveikos ląstelės skiriančios vėžinės savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai, arba/ir epimutacijos – išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, būdingas skirtingas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo. Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio.
Vėžį, jo tyrimus, gydymą ir profilaktiką nagrinėjanti medicinos sritis yra onkologija.

Pagrindinis straipsnis – Vėžio istorija.

Vėžys egzistavo visą žmonijos istoriją. Seniausias rašytinis šaltinis apie vėžį yra maždaug 1600 m. pr. m. e. parašytas Edvino Smito papirusas, kuriame minimas krūties vėžys. Hipokratas (apie 460–380 m. pr. m. e.) aprašė keletą vėžio rūšių ir patį susirgimą pavadino graikišku žodžiu καρκίνος karkinos, kurio reikšmė – krabas arba vėžys. Šis pavadinimas kilęs dėl kieto piktybinio naviko išvaizdos, kuriame išsišakojusios venos primena vėžio kojas. Kornelijus Celsus (apie 25 m. pr. m. e. – 50 m. m. e.) graikišką žodį karkinos išvertė į lotynų cancer, taip pat reiškiantį vėžį, ir rekomendavo operaciją kaip gydymo metodą.

Pasibaigus viduramžiams vėl tapo įmanomas kūnų skrodimas mirties priežasčiai nustatyti. Vokiečių profesorius Wilhelm Fabry manė, kad krūties vėžį sukelia pieno krešulys pieno latakuose. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius, Dekarto pasekėjas, tikėjo, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai ir kad rūgštinis limfos skystis yra vėžio priežastis. Jo amžininkas Nicolaes Tulp buvo įsitikinęs, kad vėžys yra užkrečiama liga.

Gydytojas John Hill 1761 m. paskelbė straipsnį, kad tabakas gali sukelti vėžį. Britų chirurgas Percivall Pott XVIII amžiuje pastebėjo, kad kapšelio vėžiu dažniausiai suserga kaminkrėčiai ir kaip priežastį įtarė suodžių ir dervų esančių dūmuose, poveikį. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.

XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.

Skaitant įvairią literatūrą sutinkama pačių įvairiausių vėžio ar su vėžiu susijusių apibrėžimų. Dažniausiai vartojamos sąvokos yra šios:

• Auglys yra kasdienės kalbos žodis, aprašantis tam tikroje vietoje nenormaliai augantį kūno audinį.
• Vėžys yra plačiai kasdienėje kalboje vartojamas terminas, kuriuo paprastai aprašomi visi piktybiniai augliai.
• Neoplazma, arba neoplazija yra labiau mokslinis terminas, jis apibūdina bet kokį nenormalų audinį. Neoplazma gali būti vadinamas ir gerybinis, ir piktybinis auglys.
• Navikas yra žodis, reiškiantis auglį, kuris taip pat gali būti ir gerybinis, ir piktybinis. Iš esmės tai yra neoplazijos sinonimas.
• Tumoras yra tarptautinis terminas, dažnai vartojamas mokslinėje kalboje, tai yra auglio sinonimas.

Medicininis vėžio pavadinimas dažniausiai sudaromas naudojant galūnę -karcinoma arba -sarkoma, rečiau -blastoma – parenkant pagal audinį, iš kurio išsivysto auglys. Priešais šią galūnę prirašomas graikiškas arba lotyniškas organo pavadinimas, šitaip apibūdinant organą, kuriame atsiranda auglys, ir jo rūšį, pavyzdžiui: osteosarkoma (kaulų vėžys), meduloblastoma (nervų sistemos vėžys), cholangiokarcinoma (tulžies latakų vėžys). Apibūdinti vėžį vien tik pagal organą (pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys) paprastai nepakanka, kadangi iš viename organe esančių audinių gali išsivystyti tiek sarkoma, tiek limfoma, tiek įvairių rūšių karcinoma, pvz., žr. storosios žarnos vėžys. Kadangi karcinoma yra dažniausias navikas, kasdienėje kalboje, o kartais ir tarp medikų kalbant apie organo vėžį dažniausiai galvojama apie to organo ar audinio karcinomą, pavyzdžiui skrandžio vėžys = skrandžio adenokarcinoma, nors 10% piktybinių skrandžio auglių atvejų sudaro kiti augliai^[1].

Klinikiniai medicininiai vėžio požymiai vadinami simptomais (žr.žemiau).

Šiuo metu plačiai naudojamas vėžio apibūdinimas dešimtimi jo pagrindinių biologinių savybių: augimo signalų savarankiškumas, nejautrumas augimą stabdantiems signalams, energijos apykaitos perprogramavimas, imuninio atsako slopinimas, genomo nestabilumas ir mutacijos, apoptozės išvengimas, beribis replikacijos potencialas, ilgalaikė angiogenezė, audinių invazijos ir metastazės, naviką skatinantis uždegimas ^[2]. Toks apibūdinimas susilaukė alternatyvaus bei tikslinančio požiūrio ^[3][4]. Dešimt biologinių vėžio savybių susieta su beveik trimis dešimtimis ląstelinių procesų ^[5]. Remiantis naujausiais tyrimais biologinės vėžio savybės susietos su specifiniais žymenimis ^[6]. Sukurta ir vėžio – sisteminio susirgimo, paliečiančio visą organizmą, teorija ^[7]. Pagaliau vienas iš garsiojo modelio autorių – D.Hanahan papildė biologinį vėžio apibūdinimą dar keturiais požymiais: – nemutacinis genomo perprogramavimas, polimorfinė mikrobioma, ląstelių senėjimo blokada ir nevaržomas fenotipinis plastiškumas ^[8].

Bandoma charakterizuoti vėžį dar detalesniame – biocheminiame molekuliniame lygmenyje, kuriame nurodomi epigenetiniai bei genetiniai vėžio vystymosi veiksniai. Jie sąlygoja cheminių signalų kaskadas (angl. „pathway in cancer“ ^[9]), kurias apibūdina cheminių reakcijų serija, kai ląstelių molekulių grupė kartu valdo ląstelės funkciją, pavyzdžiui, ląstelių dalijimąsi ar ląstelių mirtį. Ląstelė gauna signalus iš savo aplinkos, kai molekulė, pavyzdžiui, hormonas ar augimo faktorius, jungiasi prie specifinio baltymo receptoriaus, esančio ląstelėje ar ląstelės membranoje. Po to, kai pirmoji kelio molekulė gauna signalą, ji suaktyvina kitą molekulę. Šis procesas kartojamas per visą signalizacijos kelią, kol suaktyvinama paskutinė molekulė ir vykdoma ląstelės funkcija. Nenormalus signalinių takų aktyvavimas yra būdingas vėžiui. Kuriami vaistai, skirti tikslinėms molekulėms, dalyvaujančioms šiuose keliuose. Šie vaistai gali padėti išvengti vėžinių ląstelių augimo. Apžvelgti bandymai susieti biologines vėžio savybes ir signalines kaskadas su konkrečiais genų rinkiniais ^[10].

Epigenetiniai pokyčiai apima DNR ir histonų – baltymų apie kuriuos apsivynioja DNR, modifikacijas: DNR metilinimą, histonų metilinimą, acetilinimą, ubikvitinimą, sumoilinimą, fosforilinimą, ADF ribozilinimą, o taip pat nekoduojančios RNR sąveikas, susijusias su struktūriniais chromatino pokyčiais.^[11].

Genetiniame lygmenyje vėžys apibūdinamas su vėžiu susietų genų mutacijų (angl. „driver mutations“) specifika: pobūdžiu, mutacijomis nekoduojančioje DNR dalyje ir paplitimu populiacijose. Jei klinikinės ir biologinės vėžio savybės atskiruose audiniuose yra panašios, tai biocheminiame ir genetiniame lygmenyje yra milžiniška tiek įvairių skirtingų mutacijų, tiek ir piktybėjimo procesų įvairovė, kuri stebima, netgi, atskirose auglio dalyse (angl. „intra-tumour heterogeinity“) ^[12] , todėl vėžys vadinamas daugelio skirtingų susirgimų, reikalaujančių personalizuoto gydymo, visuma.

Onkologijoje vartojamas apibrėžimas Nepiktybiniai navikai, kurie neplinta į kitas kūno vietas bei nepažeidžia aplinkinių audinių, yra sąlyginis. Paprastai „vėžiu“ vadinami tik piktybiniai augliai, tačiau kai kuriais atvejais ir neplintantys į kitas organizmo vietas gerybiniai navikai gali būti grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų auglys didėdamas gali užspausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus ar net mirtį. Piktybiniai navikai (vėžiai) perauga, infiltruoja aplinkinius audinius. Priklausomai nuo vėžio rūšies, augimas gali būti invazyvus, kas gali sukelti kraujavimą, organų perforacijas (pavyzdžiui, žarnos ar skrandžio sienelės trūkimą), arba ekspansyvus, kai gretutiniai organai arba audiniai spaudžiami. Dėl spaudimo sutrinka audinių ir organų aprūpinimas krauju ir jie žūva – vystytosi nekrozės. Vėžio ląstelės išskiria kraujagyslių augimą stimuliuojančias medžiagas, šitaip užtikrinant auglio aprūpinimą krauju – deguonimi ir maisto medžiagomis. Vėžio ląstelės kraujagyslių ir limfagyslių tinklu patenka į kitas organizmo vietas ir suformuoja antrinius auglius – metastazes.

Dažnai medicinoje išskiriamos tarpinės formos ir būklės tarp piktybinių ir gerybinių navikų.

• Ikivėžinės būklės (prekancerozės) yra audinio ar organo pakitimai, susiję su didele vėžio atsiradimo rizika. Pavyzdžiui, viena dažniausių ikivėžinių būklių yra gimdos kaklelio intraepitelinė neoplazija.
• Neaiškaus piktybinio potencialo, arba neapibrėžto piktybiškumo navikai yra retų auglių grupė, kurių „elgesys“ gali būti įvairus, kai kuriais atvejais jie linkę neplisti ir augti vienoje vietoje, kitais atvejais anksčiau formuojasi metastazės. Šiai grupei priskiriama nemažai minkštųjų audinių auglių – sarkomų.
• Lokaliai agresyvūs navikai yra nedidelė piktybinių auglių grupė, kuriems būdingas invazyvus, aplinkinius audinius naikinantis augimas, tačiau metastazės į kitus audinius ir organus pasitaiko retai. Klasikinis šios grupės pavyzdys ir dažniausiai sutinkamas navikas yra bazalioma: odos bazalinių ląstelių auglys.

Istoriškai ir pagal histologinius kriterijus vėžys klasifikuojamas pagal audinį, iš kurio ar kuriame išsivysto. Svarbiausios grupės yra šios:

• Karcinoma yra dažniausia piktybinių auglių rūšis. Ji išsivysto iš epitelio ląstelės: odoje, gleivinėse, mezotelyje, liaukiniame epitelyje.
• Nemažą vėžio ligų grupę sudaro kraujo ląstelių piktybiniai navikai – kraujo vėžys. Leukemija prasideda kaulų čiulpų kamieninėse ląstelėse ar jaunose kraujo ląstelėse, limfoma kyla iš limfinio audinio ląstelių
• Sarkoma vadinami retesni iš jungiamojo audinio išsivystantys navikai. Šiai grupei priskiriami ir kai kurie piktybiniai nervų sistemos navikai.
• Embrioninių ląstelių navikai, arba vadinamieji germinaciniai navikai (teratoma, seminoma, choriokarcinoma) prasideda embrioninėse ląstelėse
• Neuroendokrininės sistemos navikais vadinami iš nervinio vamzdelio ląstelių išsivystantys augliai.

Pagrindinis straipsnis – Kancerogenai.

Vėžiui atsirasti įtaką turi tiek paveldimi, genetiniai faktoriai, tiek išorinės aplinkos veiksniai. Išorinės aplinkos faktoriai, padidinantys vėžio riziką ar jį sukeliantys, vadinami kancerogenais. Išorės veiksniai daugeliu atvejų yra svarbesni už paveldimus, genetinius faktorius. Manoma, jog įgimti genetiniai pakitimai sąlygoja iki 10% visų vėžio atvejų.^[13] Šią hipotezę patvirtina daugelio tyrimų duomenys, rodantys kad imigrantams ir jų vaikams vėžio rizika greitai susilygina su vietinių šalies gyventojų ir skiriasi nuo jų gimtosios šalies rizikos.^[14] Pagrindinis daugelio vėžio rūšių rizikos faktorius yra amžius, kadangi senstant organizme daugėja genetinės medžiagos pakitimų. Vienas svarbiausių potencialiai modifikuojamų išorės faktorių, sukeliančių vėžį, yra tabako rūkymas. Vėžio sukėlimo rizikos veiksnius ir priežastis galima suskirstyti į tokias grupes:

• Paveldimumas. Paveldimi genetiniai faktoriai sukelia 5-10% visų vėžio atvejų. Paprastai tai yra paveldėtas geno defektas, dėl kurio labai ženkliai padidėja rizika susirgti vėžiu ^[15]. Pavyzdžiui, BRCA geno mutacijos padidina riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu.
• Fizikiniai veiksniai, pavyzdžiui dulkės ir asbestas, padidina plaučių vėžio ir mezoteliomos riziką
• Cheminės medžiagos. Šiai kategorijai priskiriamos tabako dūmuose esančios medžiagos, alkoholis, benzenas, taip pat kai kurie vėžio gydymui skiriami vaistai – chemoterapijos preparatai
• Kai kurie maisto produktai padidina riziką susirgti vėžiu: pavyzdžiui, raudonos mėsos vartojimas padidina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu
• Nutukimas padidina riziką susirgti daugelio organų piktybiniais navikais, ypač gimdos, inkstų, stemplės vėžiu, ne Hodžkino limfoma^[16]
• Infekciniai, uždegiminiai veiksniai yra kai kurie virusai ir bakterijos: Epšteino–Bar virusas gali sukelti Burkitt limfomą, žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį. Bakterija Helicobacter pylori gali sukelti skrandžio limfomą
• Jonizuojančioji spinduliuotė padidina įvairių rūšių piktybinių auglių riziką. Nustatytas kur kas didesnis sergamumas vėžiu Japonijoje po Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo, taip pat apylinkėse po Černobylio avarijos. Dažniau šiose vietose buvusiems asmenims nustatomas skydliaukės vėžys, leukemija, limfoma.
• Ultravioletiniai spinduliai yra pagrindinė odos vėžio melanomos priežastis
• Hormonų poveikis svarbus išsivystyti krūties, gimdos, prostatos vėžiui
• Nors visuomenėje populiari nuomonė, kad stiprus stresas ar kiti sukrėtimai gali sukelti vėžį, tai patvirtinančių įrodymų nėra. Manoma, kad tokie faktoriai gali netiesiogiai padidinti vėžio riziką, kadangi streso veikiami žmonės rizikingiau elgiasi, pavyzdžiui, dažniau rūko^[17]

Kokia kiekvieno konkretaus susirgimo vėžiu priežastis, atsakyti beveik niekada nėra įmanoma, kadangi visais atvejais piktybinės ląstelės atsiradimui būtina turimų genetinių pakitimų ir išorės veiksnių sąveika. Pavyzdžiui, galima įtarti, kad vartojusiam daug alkoholio ir daug rūkiusiam ligoniui susirgus stemplės vėžiu jį sukėlė alkoholis ir rūkymas, tačiau stemplės vėžys diagnozuojamas ir nevartojantiems alkoholio ir nerūkantiems asmenims, tik atitinkamai kur kas rečiau.

Pagrindinis straipsnis – Kancerogenezė.

Ląstelės dauginimasis yra normalus fiziologinis procesas, vykstantis beveik visuose audiniuose – kaip normalus augimas ir mirusių ląstelių atnaujinimas, reakcija į sužalojimą, imuninė reakcija. Šis procesas griežtai reguliuojamas, saugant organų ir audinių vientisumą. Vėžinės ląstelės dauginasi tada, kai to nereikia, nesustoja daugintis, kai privalėtų ir nemiršta tada, kai joms priklauso. Šio nenormalaus elgesio priežastis yra genetinės medžiagos pakitimai. Vėžio atsiradimas, kitaip vadinamas kancerogeneze, nėra paprastas ir vieno žingsnio procesas, tai ilgas kelias, kurio metu ląstelė įgauna vis naujų savybių, kol tampa piktybine, kuriai budingos 10 vėžio savybių. Šis procesas gali būti suvokiamas ir klasifikuojamas dviem lygmenimis: ląstelėje ir audinyje. Ląstelės biologijoje vartojamos šios sąvokos, apibendrintai vadinamos Knudsono hipoteze (kelių smūgių hipoteze)^[18]:

• Iniciacija yra pirmasis vėžio atsiradimo žingsnis, kurio metu medžiaga (iniciatorius, paprastai kancerogenas) negrįžtamai paveikia ląstelės genetinį kodą, tačiau šių pakitimų nepakanka, kad atsirastų piktybinis navikas. Tam reikalingas antras žingnsnis. Pirmojo žingsnio metu atsiradę pokyčiai yra negrįžtami ir išlieka visą ląstelės gyvenimą.
• Promocija yra antrasis žingsnis, paprastai jo metu kancerogenas taip paveikia ląstelę, kad iniciacijos metu atsiradę genetinės medžiagos pakitimai pasireiškia ląstelei nekontroliuojamai dalijantis. Promotoriai dažnai jungiasi prie ląstelės paviršiaus receptorių ar kitų signalo perdavime dalyvaujančių molekulių. Pavyzdžiui, iki tol ląstelėje be jokių pasekmių egzistavęs DNR pažeidimas sutrikus dalijimosi signalo perdavimui gali padaryti ląstelę nemirtingą.
• Progresija yra paskutinis žingsnis iki piktybinio naviko. Iniciacijos ir promocijos metu gali susiformuoti nepiktybinis auglys, tačiau vėžio išsivystymui reikalingos papildomos mutacijos, suteikiančios jau ir taip nenormaliai ląstelei visas vėžio savybes.

Audinio lygmenyje kancerogenezės pakopos gali būti skirstomos į:

• Hiperplaziją: morfologiškai normalių ląstelių skaičiaus padidėjimas, ląstelės išoriškai dar nėra pakitusios, tačiau jų dalijimasis pagreitėjęs
• Displaziją: ląstelės sparčiai dalijasi ir pakinta, jos tampa nebepanašios į normalias savo pirmtakes, tačiau dar neturi visų vėžio savybių
• Karcinomą in situ: taip apibrėžiamos vėžio ląstelės, dar apribotos vienoje organizmo vietoje ir visiškai nepažeidusios aplinkinių audinių
• Vėžį, kuriam būdingas invazyvus, naikinantis aplinkinius audinius augimas ir gebėjimas metastazuoti

Ši klasifikacija tinkama solidiniams navikams, kraujo vėžio atveju vykstantys pakitimai yra panašūs, tačiau besikeičiančios ląstelės yra kaulų čiupuose arba periferiniame kraujyje ir nesuformuoja auglio siaurąja prasme.

Vėžys šiandien suvokiamas kur kas sudėtingiau nei tiesiog greitai besidalijančių nenormalių ląstelių visuma. Jį labiau galima palyginti su organizmu organizme, parazitu. Vėžio kamieninių ląstelių teorija teigia, kad tik nedidelė dalis vėžio ląstelių gali be galo dalintis, jos vadinamos kamieninėmis vėžio ląstelėmis ^[19]. Manoma, kad vėžio kamieninės ląstelės išsivysto iš normalių kamieninių ląstelių.

Vis daugiau duomenų sukaupiama apie epigenetinių pokyčių įtaką vėžio atsiradimui. Tai yra genetinės medžiagos pakitimai, neįtraukiantys DNR, ir susiję su nepaveldimomis genomo sekomis. Šių sekų pakitimai nekeisdami pačios DNR struktūros turi stiprią įtaką ląstelės dalijimuisi ir kitiems joje vykstantiems procesams, taip pat ir piktybinių auglių atsiradimui^[20]. Šie pakitimai vadinami epimutacijomis ir nustatomi visuose piktybiniuose navikuose. Epigenetiniai pakitimai vėžio atsiradimą įtakoja įvairiais mechanizmais: dažnai jos slopina už DNR struktūros taisymą atsakingų genų veikimą arba juos visiškai išjungia. Panašų poveikį gali turėti ir epigenetiškai pakitusios sritys, koduojančios specialias trumpas RNR atkarpas, vadinamasias mikro RNR^[21]. Tai trumpos RNR dalys, reguliuojančios įvairių genų aktyvumą. Pakitusios mikro-RNR gali slopinti naviko supresorinių genų poveikį ir šitaip prisideda prie vėžio susiformavimo.^[22]

Kiekvienas piktybinis navikas turi onkogenų, naviko supresorinių genų mutacijų ir epigenetinių pakitimų, kurių visuma suteikia jam daugiau ar mažiau išreikštas vėžio savybes.

Kol auglys nėra didelis simptomų dažniausiai nebūna, jie atsiranda navikui augant ar plintant (metastazuojant) į kitas organizmo vietas, audinius ir organus. Nė vienas iš simptomų nėra būdingas tik vėžiui, iš kitos pusės, daug vėžio simptomų yra būdingi kitoms ligoms, todėl neretai ligoniai iki vėžio diagnozės nustatymo būna aplankę ne vieną specialistą ir gydyti dėl kitų ligų. Pagal

Vietiniai simptomai priklauso nuo pirminio auglio vietos organizme. Auglys veikia aplinkinius audinius ir organus juos tiesiogiai spausdamas ir peraugdamas, išopėjęs navikas gali sukelti kraujavimą. Šitaip storosios žarnos vėžys gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, stemplės vėžiui būdingi rijimo sutrikimai, plaučių vėžys dažnai pasireiškia kosuliu, skrepliavimu ir dažnais plaučių uždegimais, prostatos vėžys sukelia šlapinimosi sutrikimus. Dėl spaudžiamų kraujagyslių sutrikus kraujo apytakai audinyje jis gali apmirti (formuojasi nekrozės), arba pažeistos kraujagyslės gali kraujuoti.

Pagrindinis straipsnis – Metastazė.

Jie priklauso nuo metastazių vietos organuose ir audiniuose. Tai gali būti padidėję limfmazgiai, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), kaulų skausmai, vėžinio proceso paveiktų kaulų lūžiai, skysčio kaupimasis pleuros ertmėje arba pilvo ertmėje (ascitas).

Šiai grupei priskiriamas svorio kritimas, karščiavimas be aiškios priežasties, padidėjęs prakaitavimas (vadinamieji B simptomai), anemija (mažakraujystė), kacheksija, blogas apetitas, nuovargis ir jėgų trūkumas. Paraneoplastiniai sindromai (pavyzdžiui, trombozės, embolijos, dermatomiozitas, neuropatija ar endokrininiai (hormoniniai) pakitimai) taip pat priskiriami sisteminiams vėžio simptomams.

Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis 2000 metais visame pasaulyje tik 20% gyventojų buvo registruojami patikimi duomenys apie sergamumą vėžiu, tik 33% buvo registruojamos mirtys nuo vėžio^[23]. Iki 2008 metų duomenų šiek tiek padaugėjo, tačiau vistiek nepakako patikimai statistinei informacijai, todėl bendri duomenys apie sergamumą ir mirtingumą vėžiu pasaulyje yra išvestiniai, apskaičiuoti pagal turimus rezultatus. 2008 metais sergamumas vėžiu pasaulyje buvo 12,4 milijono, mirtingumas 7,6 milijono^[23]. Dažniausias vyrams diagnozuojamas piktybinis auglys buvo plaučių vėžys, moterims – krūties vėžys.

Lietuvoje vėžiu serga apie 70 tūkst. gyventojų, iš kurių kasmet miršta daugiau kaip 8 tūkst. pacientų. Kasmet šalyje užregistruojama apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų.^[24]

Suaugusiems žmonėms dažniausiai diagnozuojamos karcinomos, rečiau leukemijos ir limfomos, dar rečiau sarkomos. Kai kurie suaugusiųjų piktybiniai navikai: šlapimo pūslės karcinoma, kraujo vėžys (leukemijos, mieloma), limfomos (Hodžkino limfoma, ne Hodžkino limfoma), smegenų navikai, krūties vėžys, gimdos kaklelio vėžys, kolorektalinė karcinoma, gimdos vėžys, plaučių vėžys, mezotelioma, burnos ertmės vėžys, kiaušidžių vėžys, kasos vėžys, prostatos vėžys, inkstų vėžys, odos vėžys, skrandžio vėžys, sėklidžių vėžys, skydliaukės vėžys, kepenų vėžys.

Sergamumas vėžiu didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais. Beveik pusę visų vaikų piktybinių navikų (vėžių) sudaro leukemijos ir limfomos, toliau pagal dažnumą seka centrinės nervų sistemos navikai (pvz., meduloblastoma), inkstų (dažniausiai Wilmso navikas), kaulų, minkštųjų audinių, nervinio audinio (pvz., neuroblastoma) ir akių navikai (dažniausiai retinoblastoma). Mergaičių ir berniukų sergamumas praktiškai nesiskiria. Kai kurių tipų navikais (pvz., neuroblastoma) dažniau serga baltosios rasės vaikai.

Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai.

Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:

• chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija). Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija;
• švitinimas (radioterapija). Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato
• hipertermija – gydymas aukšta temperatūra, nes auglio ląstelės, skirtingai nuo sveikų, sunkiai pakelia temperatūrą aukštesnę nei 39.5 °C
• gydymas priešvėžiniais vaistais ir preparatais:

hormonų terapija

imunoterapija – metodas, kuriuo aktyvinama ar modifikuojama paciento imuninė sistema ir izoliuojami gynybiniai piktybinės ląstelės mechanizmai

taikinių preparatais: priešvėžiniai vaistai, nukreipti prieš konkrečius piktybinių ląstelių receptorius

chemoterapija: vėžio gydymas citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato

• kamieninių kraujo ląstelių transplantacija

Šiandien taikomas gydymas vadinamas multimodaline vėžio terapija, kai kiekvienam ligoniui individualiai parenkamas optimalus gydymas kombinuojant visus žinomus ir efektyvius metodus.

Yra taikomi ir kiti alternatyvūs vėžio gydymo būdai arba papildomi vėžio gydymo būdai, naudojantys hipnozę, masažą ar augalus, turinčius priešvėžinių medžiagų. Žinoma pakankamai šarlatanizmo ar nepatvirtintų gydymo metodų taikymo atvejų atvejų, kai nekvalifikuoti, neaprobuoti ^[25] patarimai turėjo letalinių pasekmių.

ES ekspertų parengtos ir periodiškai peržiūrimos, taisomos ir papildomos profilaktinės rekomendacijos (angl. European code against cancer) yra geras pavyzdys, kaip paprastai ir suprantamai suformuluoti profilaktinius patarimus^[23]:

• Metimas rūkyti sumažina riziką susirgti, kadangi rūkymas yra 25-30% vėžio atvejų priežastis. Jei nemetama rūkyti, reikia vengti rūkyti greta kitų, nerūkančių, kadangi pasyvus rūkymas irgi ženkliai padidina riziką susirgti
• Viršsvoris padidina riziką susirgti vėžiu, todėl reikia stengtis išlaikyti normalią kūno masę
• Nuolatinis ir reguliarus fizinis krūvis, sportas, bet kokios rūšies fizinis aktyvumas sumažina riziką susirgti vėžiu. Rekomenduojama norma yra mažiausiai pusė valandos tris kartus per savaitę
• Sveika mityba – pakankamas vaisių ir daržovių kiekis (bent 5 vienetai per dieną) sumažina vėžio riziką. Reikai vengti gyvulinės kilmės riebalų, kadangi jie riziką susirgti vėžiu padidina
• Alkoholio vartojimas padidina vėžio riziką, jo kiekį maiste siūloma maksimaliai sumažinti
• Visą gyvenimą, tačiau ypač vaikystėje ir paauglystėje reikia vengti pernelyg ilgo buvimo saulės šviesoje ir odos nudegimo, šitaip ženkliai sumažėja rizika susirgti odos vėžiu
• Reikia vengti bet kokių cheminių medžiagų ir fizikinių veiksnių, kurie padidina vėžio riziką, pavyzdžiui asbesto, jonizuojančios spinduliuotės, dirbant su kancerogeninėmis medžiagomis laikytis nustatytų normų ir naudoti efektyvias apsaugines priemones
• Vyresnės nei 25 metų amžiaus moterys turėtų reguliariai tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio
• Moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl krūties vėžio
• Vyrai ir moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl storosios žarnos vėžio, turėtų būti atliekama koloskopija arba bent jau slapto kraujo išmatose tyrimas
• Primygtinai rekomenduojama skiepytis nuo virusinio hepatito B, šitaip užkertamas kelias išsivystyti kepenų vėžiui

• Apžvalginis straipsnis apie vėžio kilmę, tyrimus ir gydymą
• Sergamumas vėžiu Lietuvoje 1978–1997 metais Archyvuota kopija 2005-05-02 iš Wayback Machine projekto.
• Apie neoplazmų – „vėžio“ klasifikaciją
• Informacija apie pagrindines vėžio rūšis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.