Vytautas Steponaitis (1893 m. kovo 24 d. Sintautuose, dab. Naumiesčio apskritis – 1957 m. spalio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas leitenantas, karo istorikas, bibliografas, redaktorius, kolekcionierius.

Šešiametis pats vienas nuėjęs į Striūpų (prie Šakių) pradžios mokyklą ir pasiprašęs priimamas. Jam paaiškino, kad visi suolai esą užimti. Vytukas pasakė, jog atsinešiąs savo kėdutę. Taip ir įvyko.

Nuo 1907 m. lankė Kauno komercinę mokyklą. Baigęs ją nuo 1914 m. mokslus tęsė Maskvos komercijos institute. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Odesos karo mokyklą. 1926 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Komercijos žinias 1927–1929 m. gilino Lietuvos universitete, išklausė ekonomikos kursus, o 1929–1931 m. teisės mokslų kursus baigė labai gerais pažymiais.

Nuo 1908 m. pragyvenimui užsidirbo žurnalisto plunksna. 1912–1914 m. laikraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas – reporteris, bendradarbiavo ir literatūriniame priede „Aušrinė“. 1916 m. pašauktas į carinę kariuomenę tarnavo Turkestane, bet mūšiuose nedalyvavo. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą ir netrukus buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Antrajame pėstininkų pulke, o nuo 1919 m. paskirtas į Lietuvos kariuomenės Generalinį štabą, jo Spaudos ir švietimo skyrių. 1927–1940 m. šio skyriaus vadovas.

1919–1920 m. redagavo leidinį „Kariškių žodis“, kuris vėliau pavadintas „Karys“. Nuo 1921 m. karybos ir istorijos žurnalo „Mūsų žinynas“ redaktorius, 1925–1940 m. tęstinio žurnalo „Karo archyvas“ bei žurnalo „Kardas“ redaktorius. Juose paskelbė savo istorinių tyrinėjimų, ekonominių ir karinių apžvalgų. Rašinius spausdino ir leidiniuose „Lietuva“, „Pradai ir žygiai“, „Švietimo darbas“, „Varpas“. ^[1]

Priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. 1933–1940 m. Lietuviškosios enciklopedijos Karo skyriaus vedėjas ir bendradarbis. Be to, 1921–1923 m. žurnalo „Lietuvos ūkis“ redaktorius.

1930 m. gruodžio 17 d. Kaune Vyt. Steponaitis, Viktoras Cimkauskas, Paulius Galaunė ir Marija Mašiotaitė-Urbšienė įsteigė XXVII knygos mėgėjų draugiją, kuri ugdė pomėgį grožinės literatūros knygoms, leido knygas ir savo metraščius, palaikė ryšius su užsienio bibliofilų organizacijomis. Draugijoje negalėjo būti daugiau kaip 27 nariai. Kiekvieno mėnesio 27 dieną vykdavo susirinkimai, kuriuose nariai skaitydavo pranešimus. Lietuvą okupavus, 1940 m. liepos 26 d. draugijos veikla buvo uždrausta.

1941–1957 m. dirbo Lietuvos SSR centrinėje bibliotekoje, mokslo darbuotojams rengdavo išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija, ekonomika, kultūra. 1941–1943 m. „Bibliografijos žinių“ redaktorius.

Lietuvai paliko vertingą didžiulę įvairių spaudinių kolekciją, išsaugojo nemažai unikalių leidinių. Jo knygų ir periodikos rinkinį sudarė daugiau kaip 8000 pavadinimų. Vienas iš svarbiausių jo darbų – „Vilniaus lietuvių spauda 1919–1928 m.“, kur tiksliai aprašyti 27 atskiri laikraščiai su lenkų cenzūromis, baudomis, uždarymais. Tai pirmas toks darbas Lietuvos laikraščių istorijoje. Respublikinei bibliotekai buvo perduota arti 740 ekslibrisų, per 2600 atvirukų, religinio turinio paveikslėlių. Biblioteka įsigijo 140 senų žemėlapių, 270 senų teatro afišų, apie 770 senų maldaknygių, devynias XVII–XVIII a. knygas.

• Karininkai spaudos darbo srityje, 1931 m.
• Vilniaus lietuvių spauda, 1919-1928 m., 1931 m.

1919 m. Vyčio Kryžiaus ordinas

• Fondas M. Mažvydo bibliotekoje
• Biografija