Riedulys natūralus, pilkai rausvo stambiagrūdžio granito, pailgas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apskaldytas, netaisyklingos trikampės piramidės nupjauta viršūne pavidalo. Virš žemės paviršiaus esančios akmens dalies aukštis – 3,23, ilgis – 7,61, plotis – 5,21, didžiausia horizontali apimtis – 18,55 m.
Akmens rytiniame šone, nuolaidžioje plokštumoje yra 9 duobutės, iš kurių dvi sunkiai matomos. Mažiausia duobutė 2,5 cm skersmens ir 0,3 cm gylio, o didžiausia – 4,5 cm skersmens ir 0,5 cm gylio.[2]
Akmens viršuje iškalta duobutė, į kurią 1936 m. pirmą kartą buvo įstatytas metalinis kryžius.[1]
Akmuo stūkso vietovėje, kuri vadinama Ažugojais, Pagojais. Istorinėje literatūroje minimas nuo 1923 m. Pasakojama, kad akmenį apie 1841 m. norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 m. – Ratnyčios bažnyčios statybai, bet vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė.
2004 m. šalia akmens legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda“, „Piemenaitė“ (autoriai V. Dabrukas, A. Lastauskas, J. Videika).
Akmens kryžius
1936 m. per gegužines pamaldas iš Gardino atvykę dvasininkai atlaikė prie akmens pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu, apie 1956 m. kryžius buvo nulaužtas. Apie 1989 m. jis buvo atstatytas, kuris po kokio dešimtmečio vėl nulaužtas. 2017 m. jau kitoje vietoje, akmens šiaurės vakariniame gale vėl įtvirtintas kryžius.[1]
Padavimai
Akmenį Velnias nešęs užtvenkti Nemuną, tačiau rytmetį gaidžiams pragydus jį pametė.[4]
Akmenį Velnias nešė per Nemuną norėdamas baigti mūryti Liškiavos pilį, tačiau užgiedojus gaidžiui, akmuo iškrito.[5]
Velnias nešė milžinišką akmenį norėdamas sudaužyti legendinę Raigardo bažnyčią, bet gaidžiams pragydus jį išmetė.[6]
Tyrimai
Švendubrės akmenį „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (1928 m.) paminėjo Petras Tarasenka, remdamasis Zigmanto Gliogerio darbu (neaišku kuriuo) ir Vinco Krėvės padavimais. 1962 m. akmenį aplankė Istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija, kuri pažymėjo jį „nearcheologiniu paminklu“.[7]
1974 m. žvalgė Juozas Markelevičius.[8]1988 m. ekspedicija (vad. Jonas Balčiūnas) padarė svarbų atradimą – pastebėjo duobutes ant akmens šono. Tai leido priskirti jį šventų akmenų grupei.
1998–1999 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius. Per 1998 m. žvalgymus 24 m į pietus nuo akmens dirvoje užfiksuota 15-oji Švendubrės akmens amžiaus radimvietė.[9]
1.jpg)
2.jpg)
.jpg)
