Jonas Balčiūnas (g. 1951 m. Tverečiuje, Ignalinos rajonas) – Lietuvos archeologas.

Mokėsi Tverečiaus mokykloje. Nuo 1961 m. gyvena Vilniuje, 1970 m. baigė Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. 1973 m. įstojo ir 1978 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, įgijęs archeologo specializaciją. Parašė darbą, skirtą Liškiavos piliakalnio ir dvarvietės tyrinėjimams.

1978 m. rugpjūčio mėn. – 1991 m. balandžio mėn. dirbo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupėje ir archeologijos skyriuje vyr. metodininku. Panaikinus tarybą ir įsteigus Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą (nuo 1995 m. – Kultūros paveldo centras), nuo 1991 m. gegužės – šio Centro Archeologijos skyriaus (nuo 2002 m. – Archeologijos paveldo institutas) archeologas, sektoriaus vedėjas, vyr. archeologas, Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus vietų poskyrio vyriausiasis paminklotvarkininkas.

Dalyvavo Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose vykdomuose archeologijos tyrimuose. Dirbdamas Mokslinėje metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje ir Kultūros paveldo centre, žvalgė daugumą žinomų Lietuvos archeologijos objektų, nustatinėjo jų teritorijas ir apsaugos zonas, vadovavo 53 objektų žvalgomiesiems archeologijos tyrimams.

Tyrinėti objektai:

• 1979 m. VII–X a. Biržų, Astravo kapinynas, Biržų rajonas
• 1983 m. – II–IV a. Dauglaukio kapinynas, Tauragės rajonas
• 1986 m. – V–VI a. Čiukiškių kapinynas, Kėdainių rajonas
• 1998 m. ir 1999 m. – III–V a. Rokėnų kapinynas, Ignalinos rajonas
• 1999 m. – V–VIII a. Tauragnų pilkapių vieta, Utenos rajonas
• 2003 m. – V–VII a. Rekošaičių kapinynas, Raseinių rajonas
• nauji pilkapynai 2005 m. Širvintų rajonas, 2006 m. Rytų Lietuva, Švenčionių rajonas, 2007 m. pilkapynas šalia Dūrių ežero.

Apie žvalgytus ir tyrinėtus objektus daugiausia skelbta leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ ^[1]