Piliakalnis (Gedimino Kapas) įrengtas Nemuno ir Veliuonėlės santakoje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 54x25 m dydžio. Aikštelės šiaurinėje dalyje yra apie 10 m skersmens, 2 m gylio duobė-griovys, kuris gali būti ir aikštelę į 2 dalis skyrusio griovio liekana, užversta pietinėje dalyje; Liudvikas Kšivickis1912 m. jos dugno nepasiekė net 8 m gylyje. Aikštelės vakariniame gale supiltas 15 m ilgio, 2,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas plokščiu 10 m skersmens viršumi. Už pylimo iškastas 30 m pločio, 17 m gylio griovys, skiriantis piliakalnį nuo papilio. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę retais medžiais. Paminklo plotas: 130 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 90 m pločio.
Piliakalnį apardė įvairi žmonių veikla, aikštelės šiaurinė dalis nuplauta Veliuonėlės. Piliakalnis tvarkomas: įrengti laiptai, išretinti medžiai, sustabdyta šlaito erozija į Veliuonėlę.
1912 m. piliakalnio aikštelę, iš viso apie 1000 m² plotą tyrinėjo L. Kšivickis ir Tadas Daugirdas. Panašu, kad buvo ištirtas tik viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas. Aptikta sudegusių pastatų dalių, daug apdegusio molio, akmenų grindinių, apdegę dviejų 25-35 metų vyrų griaučiai, žiestos keramikos, nemažai strėlių, ypač arbaleto, antgalių ir kitų XI a. – XIV a. radinių, gyvulių kaulų, sudegusių grūdų.[1]
Piliakalnyje stovėjo Junigėdos (po 1319 m. Veliuonos) pilis, pastatyta 1291 m. balandį. Jau statybos metu, kaip rašo Petras Dusburgietis„Prūsijos žemės kronikoje“, ją nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Jie pilį puolė gana dažnai: 1292 m. birželio mėn., 1293 m. žiemą (sudegino du papilius), 1293 m. liepos pabaigoje (vėl sudeginti papiliai), 1313 m., 1314 m. rudenį (užėmė ir sudegino papilį), 1317 m. (vėl sudegino papilį), 1318 m. rudenį (sudegino papilį), 1319 m. balandį (sugriautas papilys), 1339 m. žiemą. Ir tik 1348 m. rugpjūčio mėn. po 4 dienų apgulos ją užėmė ir sudegino.
1349 m. Veliuonos pilį lietuviai atstatė. Ją kryžiuočiai nesėkmingai puolė 1357 ir 1360 m. 1363 m. balandžio mėnesį magistras Vinrichas Kniprodė, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis, atsitraukdamas apsupo Veliuonos pilį, įsistiprino palei ją ir panaudodamas apgulos mašiną ketvirtą dieną ją užėmė. Pilis buvo sudeginta, o jos pylimas nuskleistas. Tačiau Veliuonos pilis buvo atstatyta dar kartą ir išstovėjo iki 1367 m. rugpjūčio 8 d., kai magistrui su kariuomene pasirodžius šalia pilies, ją sudegino patys gynėjai, prieš tai pasitraukę iš pilies.
Trečią kartą Veliuonos pilis atstatyta 1411 m. vasarą, joje palikta stipri 400 vyrų įgula. Spėjama, kad ši pilis buvo pastatyta ankstesnės pilies papilio (Ramybės Kalno) vietoje. Ji tapo svarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliausJogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta. Susitikimai vyko 1416 m. spalio 15–17 d., 1418 m. spalio 13–22 d. ir 1420 m. rugsėjo 8–11 d. Pilyje 1423 m. gegužės 8, 9–18 d. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a.
↑Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 179 (Nr. 804-805)
Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC A. F.1. Ap.1. B.9. P.170.
Romas Batūra. Veliuona – Lietuvos gynybos skydas kare su Kryžiuočių ordinu (XIII a. pabaiga – XV a. pirmasis ketvirtis) // Veliuona. Vilnius, 2001. p. 78–111.
T. Dowgird. O dwoch mogilach ksiązecych z czasow predhistorycznych na Zmujdzi // Wisla. 1889. T. III. P.382-384.
L. Krzywicki. Zmudz starozytna. Dawni Zmudzini i ich warownie. – Warszawa, 1906. P. 35, 40, 41, 55, 58, 72, 77-79.
Krzywicki L. 1925. Dodatek. Uzupelnienia do pracy M. Małatkówny: Średniowieczne szczątki roślinne ze Żmudzi // Acta Societatis Botanicorum Poloniae. Warszawa. T. 3. Nr. 2, p. 240-241.
Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899. c. 135-136
Adolfas Tautavičius. Seniausia praeitis // Veliuona. Vilnius, 2001. p. 67-70, 77.
Algirdas Žalnierius. Veliuonos piliakalnio II papilio tyrinėjimai 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002. p. 54–55.
