Adolfas Tautavičius (1925 m. rugsėjo 9 d. Judrėnai, buvęs Telšių valsčius – 2006 m. rugpjūčio 10 d. Vilnius) – Lietuvos archeologas.

Gimė vidutinių valstiečių Zenono ir Stanislavos Tautavičių šeimoje. 1944 m. baigė Telšių gimnaziją. Neilgai mokytojavęs Gegrėnuose ir Alsėdžiuose 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultetą. Jį su pagyrimu baigė 1950 m. ir įgijo istoriko kvalifikaciją.

Jau studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus etnografijos muziejuje, nuo 1947 m. Lietuvos istorijos instituto Istorijos muziejaus konservatorius, restauratorius, dirbtuvių vedėjas. Darbas muziejuje bei dalyvavimas pirmose pokario metų žvalgomosiose ekspedicijose padėjo formuotis jo, kaip mokslininko interesų ratui. Nuo 1950 m. jis studijavo Istorijos instituto aspirantūroje (vadovas prof. Konstantinas Jablonskis). 1954 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Rytų Lietuva m. e. pirmame tūkstantmetyje“.

Palaidotas Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

Pokario metais buvo tyrinėta nemažai pilkapynų Rytų, Pietryčių Lietuvoje ir palei būsimąsias Kauno marias. Tačiau pilkapių, kad ir vieno garsiausių Vidurio Europoje Taurapilio pilkapyno (1970 m.), tyrinėjimai buvo tik dalis milžiniškų lauko tyrimų darbų, kuriems vadovavo A. Tautavičius. 1955 m. jis pradėjo bene svarbiausius tyrinėjimus pačioje Vilniaus širdyje, Žemutinės pilies teritorijoje. Per septynis sezonus tarp Naujojo arsenalo ir Pilies kalno buvo atkastas iki tol nežinomas medinis Vilnius, gatvių grindiniai, Šv. Onos ir Barboros bažnyčios pamatai, kapai šventoriuje. Šių tyrimų pagrindu buvo parengta pirmoji Lietuvoje studija, skirta koklininkystei, kartu su kitais autoriais parašytas Vilniaus miesto istorijos I tomas (1968 m.). Už jį autoriai pelnė Respublikinę premiją.

Darbas Žemutinės pilies teritorijoje pareikalavo didžiulių organizacinių sugebėjimų, gilaus archeologinės istoriografijos bei istorinių šaltinių išmanymo. Tai labai pravertė vėliau kasinėjant tokius viduramžių archeologijos objektus kaip Vilniaus pilis (1964 m.), Trakų pusiasalio pilis (1962 m.–1964 m.), Klaipėdos pilis (1968 m.). Ankstesniam Archeologijos sektoriaus vedėjui Pranui Kulikauskui perėjus dirbti į Vilniaus universitetą, A. Tautavičius ėjo sektoriaus, nuo 1980 m. skyriaus vedėjo pareigas, į kurias buvo keliskart perrenkamas. Vadovaudamas skyriui įgyvendino tokius projektus kaip keturtomio „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ (1974 m.–1978 m.) leidimas. Jis inicijavo autorinių atskirų epochų Lietuvos archeologijos monografijų rašymą. Viena jų, „Vidurinis geležies amžius Lietuvoje V–IX a.)“ – priklauso jo plunksnai.

1966 m. pradėjo leisti informacinį leidinį apie visus naujausius tyrinėjimus Lietuvoje ir buvo net 13 knygų atsakingasis redaktorius. Šis leidinys pateikia operatyvią informaciją apie visus naujausius tyrinėjimus ir mūsų dienomis. Paminėtini A. Tautavičiaus darbai žurnalų „Kraštotyra“ (1966–1975), „Muziejai ir paminklai“, „Kultūros paminklai“ redakcijose bei intensyvus darbas rengiant ir redaguojant lietuviškas enciklopedijas.

Nuo 1951 m. skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. A. Tautavičius ne tik sugebėdavo įdomiai, su subtiliu humoru, gyvai perteikti medžiagą, bet ir visų pirma skatino studentus mąstyti, ieškoti, dirbti. Nuo 1988 m. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ vienas įkūrėjų ir tam tikra prasme Kernavės kultūrinio rezervato krikštatėvis. Didžiulis mokslininko autoritetas padėjo 1986 m., kai, pradėjus melioracijos darbus Pajautos slėnyje Kernavėje, buvo surastos viduramžių miesto liekanos. Jo dėka ardymą pavyko sustabdyti ir pradėti kompleksinius Kernavės piliakalnių tyrimus.

Tik laisvoje Lietuvoje galėjo išvysti šviesą ir paskutinis, svarbiausias A. Tautavičiaus darbas, kuriam medžiagą jis rinko nuo pirmųjų studijų metų. 2000 m. išleista „Lietuvos archeologijos bibliografija“, apimanti 1782 m.–1998 m., kurioje daugiau kaip 17 000 bibliografinių pozicijų, - paminklas Adolfo Tautavičiaus asmenybei.^[1]

• Adolfui Tautavičiui 80 Archyvuota kopija 2023-04-16 iš Wayback Machine projekto.