Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnyje, į rytus nuo Gystaus žiočių esančioje nežymioje aukštumėlėje, 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos pirmojo piliakalnio. Tai moto tipo piliakalnis, sudarytas iš greta vienas kito esančių kalnelių: moto rytinėje dalyje ir papilio vakaruose. Abu kalneliai viršuje turėjo keturkampes aikšteles, kurių didžiąsias dalis iš pietų pusės nuplovė Nemunas. Rytinė kalvelė buvo 16x18 m dydžio. Už 16 m pločio, 4,5 m gylio griovio yra papilys - vakarinė kalvelė. Ji didesnė, 24x10 m dydžio (dabar realiai likusi 7 m pločio), nuplauta įkypai šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Abi kalveles iš rytų, šiaurės ir vakarų juosė 5 m gylio, 10-11 m pločio dugne griovys ir už jo supiltas 160 m ilgio, 1,5 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 9 m pločio, 0,5 m gylio griovys. Už griovio supiltas antras 1 m aukščio, 11 m pločio pylimas. XIX a. pabaigoje minima, kad buvo dar trečias griovys ir pylimas. Kalvelės yra 7-8 m aukščio nuo Nemuno, stačiais šlaitais.
Piliakalnis labai apardytas potvynių (nuplauta didžioji kalvelių dalis, į griovius nuplauti pylimai), įvairios žmonių veiklos XX a. ir net archeologinių tyrinėjimų, po kurių liko neužverstos perkasos, dabar apaugusios pavieniais krūmais ir aukšta žole.[1] Paminklo plotas: 270 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 120 m pločio.
Tyrimai
1965 m. Adolfas Tautavičius ištyrė aikšteles kalvelių viršuje ir padarė 2 griovio pjūvius - iš viso 370 m². Vakarinės kalvelės aikštelėje rastas 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis su degėsiais, akmenimis, plytgaliais, įvairiais geležiniais dirbiniais. Pastebėta iš plytų mūrytos 2,6x09 m dydžio krosnies dalis ir aikštelės pakraščiu buvęs pylimas.
Rytinėje aikštelėje aptiktas sudegusio 13 m ilgio, 11-11,5 m pločio pastato šiaurinis galas. Pastato sienos buvo 1,5 m storio. Jų vidinė pusė - iš rąstų rentinio, išorinė - iš vertikalių 25-40 cm storio stulpų, įkastų kas 25-50 cm vienas nuo kito. Išorėje stulpai buvo sujungti prikaltais skersiniais rąstais ir užglaistyti moliu, apačioje iki 1,8 m aukščio sienos užpiltos žvyru. 0,9 m pločio jų tarpas užpildytas rąstais ir plūktu moliu. Pastatas buvo mažiausiai dviejų aukštų. Pirmajame aukšte (pusrūsyje) buvo dvi patalpos. Antrame aukšte stovėta krosnies. Tarp sudegusio pastato liekanų aptikta apie 900 strėlių antgalių, 4 arkbalistos strėlių antgaliai, daugiau kaip 900 10-30 cm ilgio vinių, keli akmeniniai sviediniai (tarp jų 4 sveiki, 23-25 cm skersmens), du 78 cm skersmens, 13 cm storio girnų akmenys iš Švarcvaldo kalnų uolienos, geležinės kilpvinės, vyriai, apkalai, kirvis, 2 maži kirveliai, cilindrinės spynos, raktai, skiltuvas, peiliai, trikojis, žiestos keramikos, stiklo taurių fragmentų, kaulinės šachmatų figūrėlės fragmentas. Kalveles juosė 9-11 m pločio ir apie 10 m gylio, matuojant nuo kalvelių viršaus, ir 33,5 m gylio matuojant nuo gretimo lauko paviršiaus, griovys. Tarp griovių buvęs pylimo paviršius sustiprintas moliu.
Veliuonos Pilaitės žvelgiant nuo kelio Kaunas-Jurbarkas.
Veliuonos Pilaičių griovys.
Veliuonos Pilaitės nuo Gystaus upelio pusės.
Istorija
Piliakalnyje stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta nežinomo pavadinimo dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta.
Adolfas Tautavičius. Seniausia praeitis // Veliuona. Vilnius, 2001. p. 70–77.
Tayтавичюс A. Археологические раскопки в Велионе и ее окрестностях в 1965 г. // Мaтериалы к отчетной конференции apxeoлогических и этнографических экспедиций 1964–1965 гг. Bильнюс, 1966. с. 19–21.
Gintautas Zabiela. Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje) // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001, p. 20–22.
