Kitos reikšmės – Valsčius (reikšmės).

Valsčius (lenk. Gmina, rus. Волость, vok. Amt) – mažesnysis administracinis teritorinis vienetas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Abiejų Tautų Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Rusijos imperijoje bei kitose šalyse; seniausia teritorinė organizacija Lietuvoje, derinusi bendruomenės ir valstybės reikalus.

XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Lietuvos Didžiojo kunigaikščio domenas išsiplėtė, susiformavo nuolatinis pilių bei kiemų tinklas. Valdančioji dinastija Lietuvos teritoriją vienijo pašalindama žemių kunigaikščius, o į jų vietą skirdama sau pavaldžius vietininkus. Pilys ir kiemai tapo administraciniais centrais, o pilių seniūnai – vietininkais, karo vadais ir teisėjais. Kunigaikštukų žemės virto valsčiais – administraciniais vienetais.

XIII-XIV a. Lietuvoje valsčių sudarė keli kaimai ir laukai aplink pilį. Kaimu tuo metu vadinta bajoro sodyba su jam priklausiusių žmonių sodybomis, lauku – valstiečių sodybų grupės užimtas plotas. Kiekviename valsčiuje buvo kilmingajam priklausiusi pilis ar įtvirtinta gyvenvietė. Į jas, kilus pavojui gintis nuo priešo subėgdavo valsčiaus gyventojai. Vėliau iš kaimų išsiskyrė praturtėjusių bajorų sodybos, pradėtos vadinti dvarais. Kaimuose liko tik prievoles atliekantys bajorai. Laukai, kuriuose buvo valstiečių sodybos, taip pat pradėti vadinti kaimais. Vilniaus universiteto istoriko Henryk Łowmiański (1898–1984) skaičiavimais, Lietuvoje buvo 77 valsčiai. Valsčiai, kuriuos sudarydavo po keletą kaimų bendruomenių, jungėsi į žemes.

1413 m. etninė Lietuva buvo suskirstyta į tris administracinius vienetus: Žemaičių seniūnija, Vilniaus vaivadija ir Trakų vaivadija. Į Vilniaus vaivadiją įėjo Algirdo ir jo sūnų valdos Lietuvoje ir Rusioje, Trakų vaivadijai teko buvusios Kęstučio valdos, tarp kurių buvo ir Trakų kunigaikštystė.

Kazimiero 1442 m. privilegija leido bajorams patiems rinkti vietos administratorius – vaitus. Tačiau Didžiajam kunigaikščiui priklaususių dvarų aukščiausius pareigūnus – tijūnus skyrė Lietuvos valdovas. Tijūnai dažniausiai turėjo žemėvaldos savo administruojamuose valsčiuose. Patvirtinti tijūnais bajorai paprastai kreipdavosi į valdovą (Žemaitijoje – į seniūną), prašydami suteikti jiems laisvų žemių administruojamame valsčiuje, kur galėtų kurti nuosavų dvarų arimus. Neretai tijūnai pabuvodavo skirtingų valsčių valdytojais. 1527 m. Didysis kunigaikštis pertvarkė Žemaitijos seniūnijos administravimą. Nuo to laiko trylikos Žemaitijos valsčių tijūnus skyrė valdovas, o aštuoniuose savo vietininkus galėjo skirti seniūnas.

1564–1566 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvykdyta administracinė reforma. Pavietai buvo atskirti nuo valdovo dvarų ir dvarais tampančių valsčių. Iki tol istoriškai susidarę nevienodo didumo pavietai per šią reformą sudaryti nauji maždaug vienodo dydžio. Pavietas tapo svarbiausias bajoriškos valstybės administracinis vienetas. Vaivadijų ir pavietų teritorija, ribos ir struktūra buvo griežtai apibrėžtos, LDK teritorija suskirstyta į 13 vaivadijų su 26 pavietais. 1575–1599 m., spėjama, buvo 48 valsčiai (pavietai; išsamiau žr. čia).

1795 m., po Trečiojo Respublikos padalijimo Lietuvą prijungus prie Rusijos, Jekaterina II Lietuvos generalgubernatoriui N. Repninui įsakė buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją padalinti į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. Gubernijos padalintos į pavietus, nuo XX a. pradžios lietuviškai vadinamus apskritimis. 1861 m. po baudžiavos panaikinimo visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda – valsčiai.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe valsčių ribos buvo koreguojamos, kad sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų - ribomis. Kelis šimtus metų toje pačioje teritorijoje gyvenę, to paties vienijančio dvasinio centro, parapijos bažnyčios sutelkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, pasireiškusią savita šnekta, tradicine kultūra. Kaimo žmonės save tapatino su parapija ir valsčiumi - pagrindiniais žmogaus kilmės vietos orientyrais. Valsčių, kaip administracinių teritorinių darinių vaidmenį stiprino iki Pirmojo pasaulinio karo vykusios valsčiaus ūkininkų sueigos, kuriose buvo renkamas viršaitis, valsčiaus valdyba ir valsčiaus teismas. Valsčiai buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo „katalizatoriai“ Lietuvos kaime.

1919 m. spalio 10 d. pirmasis Lietuvos savivaldybių įstatymas paskelbė, kad valstybė sudaryta iš valsčių, apskričių ir miestų savivaldybių. Miesteliai su daugiau kaip 3000 gyventojų galėjo tvarkytis valsčių teisėmis, o miestai su daugiau kaip 10 tūkst. – apskričių teisėmis. Valsčių sudarė keliolika seniūnijų. 1919–1940 m. Lietuvoje buvo 530 valsčių. 1929 m. rugsėjo 7 d. priimtas antrasis Savivaldybių įstatymas savivaldos pagrindu įteisino nebe valsčių, o kaimo, gyvenvietės, apylinkės seniūniją. 1932 m. Lietuvoje buvo 259 valsčiai ^[1], 1933 m. – 249. Skaičiuojant kartu su miestais, kurie irgi turėjo valsčiaus statusą, XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo 365 valsčiai, nors jų kiekis buvo nepastovus.^[2]

Lietuvą okupavus SSRS, 1940 m. pabaigoje valsčiai ir seniūnijos pradėtos pertvarkyti į apylinkes – mažiausius administracinius teritorinius vienetus.

1941 m. birželio-liepos mėn. Lietuvą okupavus vokiečiams, valstybės teritorija buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir suskirstyta į 4 krašto apygardas, šios – į apskritis, o pastarosios – į valsčius.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai SSRS antrąsyk okupavo Lietuvą, buvo tęsiamos 1940 m. pradėtos reformos. 1945 m. Lietuvoje buvo 26 apskritys, 320 valsčių ir 3032 apylinkės. 1950 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku panaikintas respublikos administracinis suskirstymas apskritimis ir valsčiais, sudarant sritis bei rajonus.^[3] Lietuvos SSR teritorijoje įkurti 87 rajonai su sustambintomis apylinkėmis.

• „Lietuvos valsčių“ monografijų serijai - 15 metų: 1994-2004 (sud. Vida Girininkienė, Petras Jonušas, Aivas Ragauskas). - Vilnius: Versmė, 2009. - 64 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-589-11-2

• Buvę Lietuvos valsčiai