Tijūnas (lenk. ciwun, lot. tivunus) – vienas aukščiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemietijų valdžios pareigūnų.
Pareigybė atsirado XIV a. Iš pradžių tijūnas buvo Didžiojo kunigaikščio, vėliau ir karaliaus valdų vyriausiasis valdytojas. Tokių valdų Lietuvoje buvo 12, Žemaitijoje – 14. Vėliau, kai karaliaus dvarų Lietuvoje sumažėjo, tijūno funkcijos buvo praplėstos. XVIII a. liko tik Vilniaus tijūnas ir Trakų tijūnas, kuriuos rinkdavo žemietijos seimelis, o išrinktą pareigūną tvirtindavo karalius. Žemaitijoje liko 12 tijūnų, kuriuos skirdavo karalius.
Įgaliojimai
Nors pareigos žemietijų pareigybių hierarchijoje buvo ir aukščiausios, bet dažniausiai tai buvo simbolinės, garbės pareigos. Vienintelė išlikusi tijūno kompetencija buvo žemietijų seimelių sušaukimas.
Žemaitijoje, kur buvo tik vienas pakamaris, tijūnas turėjo ir ribotas teismo funkcijas.
Kiti straipsniai
