Miesto raštininkas (vok.Stadtbuch; lot.Notarius civitatis, 'bendruomenės notaras') - miesto tarnautojas, į miesto knygas užrašinėdavęs miesto administracijos teisiškai privalomus aktus, juos registruodavęs; raštininkas. Svarba išaugo su didėjančiu Viduramžių miestų savarankiškumu (XII a.) miesto valdovo atžvilgiu. Nyderlanduose panašią funkciją vykdė pensionaras (lot.Pensionaris).
Reikalavimai
Iš pradžių turėjo tik labai gerai mokėti lotynų kalbą. Vėliau - tik turėdamas platų administravimo išsilavinimą. Vėliausiai nuo XV a. - akademinį arba teisinį, tačiau nebūtinai baigtas studijas. Įdarbinant teisininką, raštininkas tuo pačiu galėjo veikti ir kaip viešasis notaras. Reformatorius Kaiser Sigismunds (1438 m.) imperijos miestuose netgi to reikalavo.
Veikla
Knygas vedė miesto raštininkas Miesto tarybos pavedimu. Didesnių miestų kanceliarijose vyriausias miesto raštininkas (pronotarius, pronotaras) grynai protokolinę veiklą deleguodavo savo pirmiesiems padėjėjams, miesto raštininkams (notarius). Raštininkai iš pradžių įrašus žymėdavosi vaško lentelėse ar popieriuje, o vėliau perkeldavo į miesto knygas.
Miesto knyga įgavo viešąjį patikimumą, iki XIV a. įgijo procesinę įrodomąją galią.
Richard Hergenhahn: Jakob Köbel zu Oppenheim (skyrius Das Amt des Stadtschreibers). In: Oppenheimer Heft 11, Dezember 1995, ISBN 3-87854-115-5, S. 3–9 und 45–49.
