Urugvajaus istorija siekia ikikolumbinius laikus ir tęsiasi iki dabartinių laikų. Tai nesutarimų tiek šalies viduje, tiek su kitomis valstybėmis istorija.

Vienintelė žinoma Urugvajaus tauta prieš atvykstant europiečiams yra maža Čarua gentis, kurią gvaraniai išvijo į pietus nuo Paragvajaus. Tuomet Urugvajuje gyveno 5-10 tūkst. žmonių ^[1]

Ispanai į Urugvajaus teritoriją atvyko 1516 m., bet vietiniai aršiai priešinosi kolonizacijai, o regione nebuvo aukso ir sidabro, tad XVI-XVII buvo įkurta mažai gyvenviečių. Urugvajus tapo Portugalijos ir Ispanijos imperijų ginčytina teritorija. 1603 m. ispanai pradėjo veisti galvijus, tai sudarė prielaidas ekonominiam augimui šiame regione^[2]. Pirmą nuolatinę gyvenvietę Soriano ant Negro kranto Urugvajuje ispanai įkūrė 1624 m. O 1669-71 m. portugalai pastatė Kolonijos del Sakramento tvirtovę^[3]. Ispanų kolonizacija sustiprėjo, kai ji norėjo sustabdyti portugalų valdų plėtimąsi Brazilijoje.

Montevidėjas ispanų buvo įkurtas kaip karinė tvirtovė XVIII a. pradžioje. Natūralaus uosto dėka jis greitai tapo prekybos centru, konkuravusiu net su Argentinos sostine Buenos Airėmis. XIX a. pradžioje Urugvajuje ir aplinkinėse teritorijose vyko arši kova tarp Portugalijos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos^[4]. 1806 ir 1807 m. britų armija bandė užimti Buenos Aires kare su Ispanija. Tad 1807 m. pradžioje Montevidėją užėmė 10 tūkst. britų karių, kurie išbuvo iki metų vidurio, kai puolė Bueno Aires.

1811 m. José Gervasio Artigas, Urugvajaus nacionalinis didvyris, pradėjo sėkmingą maištą prieš ispanus ir nugalėjo juos Las Piedras mūšyje gegužės 18 d. Jis suformavo Liga Federal 1814 m., kurios buvo paskelbtas protektoriumi.

Didėjanti lygos galia ir prestižas gasdino portugalus (dėl jos respublikonizmo) ir 1816 m. rugpjūtį jie įsiveržė į Rytines provincijas (su tyliu Buenos Airiu sutikimu), tikėdamiesi sunaikinti protektorių ir jo revoliuciją. Portugalų pajėgos dėl gausumo ir geresnio aprūpinimo užėmė Montevidėją 1817 m. sausio 20 d. ir po trejų metų kovos provincijoje nugalėjo Artigą Takuarembo mūšyje. 1821 m. Provincia Oriental del Río de la Plata (dabartinis Urugvajus) buvo prijungta prie Brazilijos kaip Cisplatina. O Trisdešimt Trys Rytiečiai, vadovaujami Juan Antonio Lavalleja, 1825 m. rugpjūčio 25 d. paskelbė nepriklausomybę, remiami Jungtinių La Platos provincijų, šiuolaikinės Argentinos^[5].

Tai sukėlė 500 dienų Brazilijos-Argentinos karą. Nė viena pusė nepasirodė pranašesnė ir 1828 m. Montevidėjo sutartis, skatinama britų, pripažino Urugvajaus nepriklausomybę. Pirmoji Urugvajaus Konstitucija buvo priimta 1830 m. liepos 18 d. Likusią XIX a. dalį vyko karai su kaimyninėmis šalimis, politiniai ir ekonominiai svyravimai bei didelė imigracija, daugiausia iš Europos.

Urugvajaus politikoje dominavo dvi partijos: konservatyvūs Blancos ("Baltieji") ir liberalūs Colorados ("Raudonieji"). Raudoniesiems vadovavo Fructuoso Rivera ir jie atstovavo Montevidėjo verslininkų interesus, o Manuel Oribe vadovaujami Baltieji rėmė provincijos žemvaldžius ir protekcionizmą. Jų pavadinimai kilo iš dėvėtų rankovių raiščių. Iš pradžių Colorados buvo mėlyni, bet kadangi ji blyško saulėje, buvo pasirinkta raudona spalva. Urugvajaus politinės partijos buvo susijusios su kariaujančiom politinėm frakcijomis Argentinoje. Raudonieji rėmė ištremtus Argentinos Unitarios, kurių daug pabėgo į Montevidėją, o Manuel Oribe buvo artimas Argentinos diktatoriaus Juan Manuel de Rosas draugas. Oribe jį rėmė, kai prancūzų laivynas užblokavo Buenos Aires 1838 m. Tad Raudonieji ir ištremti Unitarios kreipėsi pagalbos į prancūzus ir 1838 m. birželio 15 d. Riveros vadovaujama armija nuvertė prezidentą, kuris pabėgo į Argentiną. Argentinos Unitarios Montevidėjuje suformavo vyriausybę tremtyje ir slapta raginamas prancūzų Rivera paskelbė karą Rosas 1839 m. Konfliktas truko trisdešimt metų ir buvo pavadintas "Didžiuoju karu". 1840 m. ištremtų Unitarios armija bandė įsiveržti į šiaurės Argentiną, bet jiems ne itin sekėsi. Po dvejų metų Argentinos armija užėmė Urugvajų Oribės vardu. Buvo okupuota didžioji šalies dalis, tik sostinė atsilaikė. Montevidėjo apgultis, prasidėjusi 1843 m. vasarį, truko 9 metus ir Alexandre Dumas ją lygino su Trojos karu. Montevidėjus kreipėsi pagalbos į ten gyvenusius užsieniečius ir buvo sudaryti prancūzų ir italų legionai. Pastariesiems vadovavo ištemtas Giuseppe Garibaldi, kuris karui prasidėjus Montevidėjuje dirbo matematikos mokytoju. Garibaldis tapo Urugvajaus laivyno vadu. Karo metu jis dalyvavo daugybėje mūšių, tarp jų ir San Antonio mūšyje, kuriame jis įgijo pasaulinę didžio karvedžio šlovę. Montevidėjo blokada buvo neefektyvi, nes Rosas stengėsi netrukdyti tarptautinei laivybai Platos upe. Bet 1845 m., kai buvo užblokuotas kelias į Paragvajų, Britanija ir Prancūzija susivienijo prieš Argentiną, sunaikino jos laivyną ir pradėjo Buenos Aires blokadą, o Brazilija stojo į karą prieš Argentiną. Rosas sudarė taikos su tartį su Didžiąja Britanija 1849 m, o Prancūzija - 1850 m. Prancūzai sutiko atsitraukti, jei Rosas atšauks savo karius iš Urugvajaus. Oribe tęsė netvirtą Montevidėjo apgultį. 1851 m. Kaudilijas Urquiza stojo prieš Rosas ir susitarė su Brazilija, UŪrugvajaus Raudonaisiais ir ištremtais Unitarios. Urquiza įžengė į Urugvajų ir nutraukė Oribės vadovaujamą Montevidėjo apgultį. Po to jis nuvertė Rosas Caseros mūšyje 1852 m. vasario 3 d. Taip baigėsi karas, o tais pačiais metais buvo panaikinta vergovė.

Pagrindinis straipsnis: Trigubo Aljanso karas

1855 tarp partijų kilo naujas konfliktas, kuris pasiekė maksimumą per Trigubo Aljanso karą. 1863 m. Raudonasis generolas Venancio Flores pradėjo maištą prieš Baltąjį prezidentą Bernardo Prudencio Berro. Flores palaikė Brazilija ir Argentina, rėmusios jį kariais ir ginklais, o Berro rėmė Paragvajaus lyderis Francisco Solano López. Kai su Brazilijos pagalba buvo nuversta Berro vyriausybė, Lopez tuo pasinaudojo kaip pretekstu paskelbti karą Urugvajui. Tai sukėlė Trigubo Aljanso karą, kuriame Brazilija, Argentina ir Urugvajus stojo prieš Paragvajų. Flores karą laimėjo, bet prarado 95 % karių. 1868 m. jis buvo nužudytas tą pačią dieną kaip ir jo priešas Berro.

Abi partijas nuvargino chaosas. 1870 m. jos pasidalino įtakos zonomis: Raudoniesiems atiteko sostinė ir pajūrio sritys, o baltiesiems - toliau nuo kranto esančios sritys. Be to Baltieji gavo pusės milijono dolerių kompensaciją už jų dalį Montevidėjuje. Tačiau nesutarimai neišnyko.

Po karo smarkiai padidėjo imigrantų skaičius, daugiausia iš Ispanijos ir Italijos. Imigrantai sudarė 48 % gyventojų 1860 m. ir 68 % 1868 m. Dar 100 000 europiečių atvyko 1870–1880 m., tad 1879 m. Urugvajuje gyveno apie 438 000 žmonių, ketvirtis iš jų Montevidėjuje. 1857 m. įkurtas pirmasis bankas, po trejų metų pastatyta kanalų sistema, 1860 nutiestos pirmos telegrafo linijos ir pastatytas geležinkelis tarp sostinės ir provincijos.

Taip pat pastebimas stabilus ekonomikos augimas, ypač galvijų auginime ir eksporte. 1860–1868 m. avių skaičius padidėjo nuo 3 iki 17 mln. To svarbiausia priežastis yra Europos emigrantų atgabenti nauji žemdirbystės metodai.

Montevidėjas tapo regiono ekonominiu centru. Jis buvo tranzitinis punktas Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus prekėms. Saltas ir Paisandu patyrė panašų ekonominį augimą.

José Batlle y Ordóñez, Urugvajaus prezidentas 1903–1907 m. ir 1911–1915 m., padėjo pagrindus šiuolaikinei Urugvajaus politikos plėtrai. Jis pradėjo plačias politines, socialines ir ekonomines reformas, tokias kaip socialinio aprūpinimo programa, vyriausybės dalyvavimas įvairiuose ekonomikos sektoriuose. Kai kurias reformas tęsė jo įpėdiniai.

1930 m. Urugvajus buvo išrinktas Pasaulio futbolo čempionatui rengti. Nors dalyvių buvo mažiau nei šiuolaikiniuose čempionatuose, kilo tautinis pasididžiavimas, kai Urugvajaus komanda finale nugalėjo Argentiną.

Po 1950 m. iš dalies dėl sumažėjusios žemdirbystės produktų paklausos tarptautinėje rinkoje Urugvajus susidūrė su ekonominėmis problemomis: infliacija, masiniu nedarbu, Urugvajaus darbininkų prastėjančiomis gyvenimo sąlygomis. Tai sukėlė studentų ir darbininkų neramumus.

1950 m. Urugvajaus futbolo komanda vėl tapo čempione nugalėjusi Braziliją 2-1.

Po 1960 m. susiformavo miesto karinė grupuotė Tupamaros, iš pradžių plėšusi bankus ir dalinusi pinigus ir maistą vargšams, o vėliau vykdė politinius pagrobimus ir atakavo saugumo pajėgas. Jų pastangų dėka vyriausybė buvo sugėdinta ir destabilizuota.

Prezidentas Jorge Pacheco paskelbė ypatingą padėtį 1968 m., o jo įpėdinis Juan María Bordaberry dar labiau suvaržė politines teises 1972 m. ir naudojo armiją kovoti su Raúl Sendic vadovaujama MLN. Po pergalės armija užėmė valdžią 1973 m. Kankinimai buvo sėkmingai panaudoti prieš maištininkus ir Urugvajus pagal procentus turėjo daugiausiai politinių kalinių pasaulyje. Tupamaros vadai buvo laikomi izoliuotuose kaleimuose ir nuolat kankinami. Smarkiai padidėjo emigracija, nes urugvajiečiai visam pasaulyje ieškojo politinio prieglobsčio. 1976 m. Bordaberry buvo nuverstas. Jį trumpam pakeitė Alberto Demicheli, o po to Tautos taryba, suformuota karinės vyriausybės, išrinko Aparicio Méndez.

1980 m. armija, norėdama legalizuoti savo padėtį pasiūlė konstitucijos pataisas, kurios turėjo būti patvirtintos referendumu. 57.2 % balsavusiųjų pasisakė prieš reformas. Tai rodo vyriausybės nepopuliarumą, kurį sustiprino ekonominė krizė. 1981 m. generolas Gregorio Álvarez tapo prezidentu.

1984 m. kilo masiniai protestai prieš diktatūrą. Po 24 valandų visuotinio streiko armija pranešė planuojanti sugrąžinti civilinę vyriausybę. Tais metais įvyko rinkimai ir Kolorado partijos lyderis Julio María Sanguinetti tapo prezidentu 1985–1990 m. Jis pradėjo ekonomines reformas ir skatino demokratizaciją. Tačiau Sanguinetti nepersekiojo kankinimuose dalyvavusių kariškių, nei teroristinių Tupamaros ar MLN. Vietoj to jis suteikė amnestiją, ispaniškai vadinamą "Ley de Amnistia".

Sanguinetti ekonominės reformos, siekiant pritraukti užsienio investuotojus, buvo gan sėkmingos. Nacionalinės partijos lyderis Luis Alberto Lacalle laimėjo 1989 m. rinkimus ir buvo prezidentu 1990–1995 m. Jis tęsė ekonomikos reformas ir liberalizavimą, įskaitant stojimą į Mercosur 1991 m. Nepaisant to meto ekonominio augimo kai kurios reformos ir privatizacija sukėlė politinį pasipriešinimą ir kai kurios reformos buvo panaikintos referendume.

1994 m. rinkimuose laimėjo Sanguinetti ir buvo prezidentu 1995–2000 m. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos buvo sudaryta Kolorado ir Nacionalinės partijos koalicija. Ekonominis augimas tesėsi tolygiai iki recesijos 1999 m., kuri vyko iki 2002 m.

1999 m. rinkimuose laimėjo Kolorado partijos kandidatas Jorge Batlle, nugalėjęs Tabaré Vázquez. Kolorado ir Nacionalinės partijos koalicija išliko iki 2002 m., kai Baltieji pasitraukė iš ministrų kabineto, bet dauguma klausimų vis dar rėmė buvusius sąjungininkus.

Batlle prezidentavimo laikais dėl Brazilijos realo devalvacijos, snukio ir nagų ligos proveržio Urugvajui svarbiame jautienos sektoriuje 2001 m. ir politinio ir ekonominio Argentinos nuosmukio kilo smarki ekonominė recesija. Nedarbas pasiekė 20 %, krito darbo užmokestis, žemiau skurdo atsidūrė apie 40 % Urugvajaus gyventojų.

Urugvajaus gyventojai nusisuko nuo laisvos rinkos ekonomikos ir Batlle bei jo pirmtakų reformų. 2004 m. prezidentu tapo Plataus fronto kandidatas Tabaré Vázquez. Naujoji vyriausybė pažadėjo toliau mokėti Urugvajaus skolas ir pradėti skubią įdarbinimo programą kovoti su nedarbu ir skurdu.

2009 m. buvęs partizanas ir Žemės ūkio ministras José Mujica laimėjo prezidento rinkimus ir 2010 m. pakeitė poste Vázquez, kuris vėl tapo prezidentu 2015 m. kovo 1 d.

• Urugvajaus Vyriausybės portalas Archyvuota kopija 2018-08-19 iš Wayback Machine projekto.
• Urugvajaus istorijaArchyvuota kopija 2013-03-16 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Ekonominė Urugvajaus istorija nuo 1870 m.