Tos pačios lyties asmenų sąjunga – teisinis tos pačios lyties porų santykių reguliavimas, įvairiose šalyse įtvirtintas registruotos/neregistruotos partnerystės forma arba santuoka, suteikianti tos pačios lyties poroms tokias pačias teises kaip ir heteroseksualių porų sudarytose sąjungose.
Pagrindimas
Tos pačios lyties asmenų sąjungos reikalingumas grindžiamas universalia žmogaus teisių samprata, teisinės ir socialinės lygybės siekiu.[1][2] Priešininkų argumentai dažnai grindžiami socialinėmis tokių sąjungų pasekmėmis[3], tradicijomis, politiniais ar religiniais įsitikinimais[4][5]. Didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių tos pačios lyties sąjungų nepripažįsta ir nelaimina. Romos katalikų bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus paskelbė doktrinos pokyčius ir atvėrė galimybę laiminti tos pačios lyties poras, nors tai nereiškia oficialaus tokių sąjungų pripažinimo.[6]
Santuoka
Homoseksualų sąjunga
Leidžiama sudaryti santuoką
Pripažįstamos kitose teritorijose sudarytos santuokos
Pripažįstamos kitų tipų sąjungos
Neleidžiama sudaryti jokių sąjungų
2001 m. balandžio 1 d. Nyderlandai tapo pirma šiuolaikine valstybe pasaulyje, įteisinusi tos pačios lyties santuokas. Iki 2024 m. jas įteisino dar 35 valstybės:
Tos pačios lyties santuokas taip pat registruoja Meksikos sostinė Meksikas ir Kintana Roo valstija. Tos pačios lyties santuokų sudaryti neleidžia, bet kitose teritorijose sudarytas santuokas pripažįsta Izraelis.[10]
Tos pačios lyties porų teisė sudaryti santuoką ar partnerystę
Europos Žmogaus Teisių Teismas iki 2010 m. buvo daugelyje bylų paskelbęs, kad tos pačios lyties asmenų poros pagal Konvenciją nepatenka į „šeimos“ sąvoką ir joms nėra taikoma „šeimos gyvenimo“ apsauga, priešingai nei „asmeninio gyvenimo“ apsauga.
Pirmoji byla, kurioje teismas susidūrė su klausimu, ar tos pačios lyties partneriai turi teisę tuoktis, buvo Schalk ir Kopf prieš Austriją (2010 m.)[11]. Teismas vienbalsiu nustatė, kad tokios santuokos draudimas nėra Konvencijos pažeidimas, tačiau pripažino, kad Konvencijos 12 straipsnis nebūtinai reiškia „vyro ir moters“ santuoką – tokių santuokų įteisinimas yra ne Europos Tarybos, o jos valstybių narių kompetencija (61 straipsnis).
Byloje P. B. ir J. S. prieš Austriją[12] Teismo nuomone, „… neracionalu laikytis nuomonės, kad, priešingai nei skirtingų lyčių poros, tos pačios lyties poros negali turėti „šeimos gyvenimo“ pagal 8 straipsnį. Todėl ieškovų santykiai – tos pačios lyties sugyventinių pora – patenka į „šeimos gyvenimo“ sąvoką lygiai taip pat, kaip patektų skirtingų lyčių pora toje pačioje situacijoje“.
2015 metais EŽTT byloje „Oliari ir kiti prieš Italiją” nusprendė, kad Italija, nesuteikdama tos pačios lyties poroms adekvačios teisinės apsaugos ir teisiškai jų nepripažindama, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, kuris garantuoja teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą.[13]
Civilinės sąjungos ir partnerystės
1989 m. spalio 1 d. Danija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, suteikusia panašias į santuokos teises tos pačios lyties poros. Institucija pavadinta „registruota partneryste“ (registreret partnerskab) ir suteikė panašias teises (su išimtimis) į tas, kurios prieinamos heteroseksualioms susituokusioms poroms. Danijoje ji buvo prieinama tik tos pačios lyties asmenims, kol 2012 m. neteko galios.
2024 m. dar daugiau nei 20 suverenių valstybių yra įsteigusios panašias civilines institucijas, prieinamas tos pačios lyties (kartais ir skirtingų lyčių) asmenims:
Tos pačios lyties neregistruotų partnerysčių pripažinimas
Iki 2003 m. liepos mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas nebuvo pripažinęs, kad nevienodas teisės taikymas susituokusioms ar kartu gyvenančioms heteroseksualioms poroms ir tos pačios lyties partneriams pažeidžia Konvenciją. Teismas atmesdavo nuomonę, kad tos pačios lyties partneriai sudaro šeimą, ir leisdavo Europos Tarybos narėms taikyti mažiau palankias sąlygas tos pačios lyties poroms.
Byloje Simpson prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.) Europos žmogaus teisių komisija neįžvelgė Konvencijos pažeidimo, o paraišką paskelbė nepriimtina. Bylos ieškovė buvo iškeldinta iš viešojo būsto po partnerės mirties. Komisija nusprendė, jog ieškovės teisė į asmeninį gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis) nebuvo pažeista, nes „jos partnerė mirusi, o pareiškėja gyvena viena“[14].
Analogiškoje byloje Röösli prieš Vokietiją (1996 m.)[15], kurio paraišką Teismas atmetė, nustatyta, jog homoseksualios poros negali pretenduoti į Konvencijos 8 straipsnio apsaugą, o įstatymas, pagal kurį ieškovui nesuteikta teisė išsinuomoti mirusio partnerio buto, skirtas tam, kad valstybė galėtų apsaugoti šeimą.
Europos žmogaus teisių komisija atmetė keturis tos pačios lyties porų skundus – X ir Y prieš Jungtinę Karalystę (1983 m.), W. J. ir D. P. prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), C. ir L.M. prieš Jungtinę Karalystę (1989 m.) bei Z. B. prieš Jungtinę Karalystę (1990 m.). Visose šiose bylose Britanijos homoseksualų partneriams užsieniečiams nebuvo leista pasilikti šalyje. Komisija nutarė, jog nesuteikiant teisės partneriams pasilikti šalyje Jungtinė Karalystė EŽTK Konvencijos nepažeidė.
Byloje Mata Estevez prieš Ispaniją (2001 m.)[16] Teismas be nagrinėjimo paskelbė Matos Estevezo – homoseksualaus ispano, kurio partneris, išgyvenęs kartu 10 metų, mirė automobilio avarijoje, – skundą dėl to, kad valstybė jam atsisakė suteikti našlio pensiją. Teismas sutiko, kad situacija būtų kitokia, jei partneris būtų buvęs priešingos lyties, tačiau paskelbė, kad Ispanijos valdžios įstaigų atsisakymas suteikti našlio pensiją ne tik nepažeidė teisės į asmeninį gyvenimą, bet ir nebuvo diskriminacinis.
Karner prieš Austriją (2003 m.)[17] buvo pirmoji su tos pačios lyties partneriais susijusi byla, kurią Teismas sutiko svarstyti. Ieškovas buvo Siegmundas Karneris – homoseksualus austras, gyvenęs su savo partneriu pastarojo vardu nuomojamame bute nuo 1989 m. ir dalijęsi su juo buto išlaidas. Partneris mirė 1994 m., paskyręs Karnerį turto paveldėtoju. Tačiau buto šeimininkas pradėjo nuomos sutarties su Karneriu nutraukimo procedūrą.
Apygardos ir Vienos regiono teismai Nuomos įstatymo sąvoką „gyvenimo partneris“ interpretavo taip, kad ji apėmė ilgai išgyvenusius kartu tos pačios lyties partnerius, bet Austrijos Aukščiausiasis Teismas nesutiko su šia interpretacija. Pirmą kartą istorijoje Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad tai diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu ir Konvencijos pažeidimas.
Santuokų ir registruotų partnerysčių palyginimas
Šalyje įteisinant tos pačios lyties asmenų santuokas, iš teisės aktų tėra panaikinamos nuostatos, draudžiančios tuoktis tos pačios lyties žmonėms ir pašalinamos nuorodos į sutuoktinių lytį, todėl homoseksuali santuoka teisiniu požiūriu niekuo[18] nesiskiria nuo heteroseksualios santuokos mokesčių, paveldėjimo, imigracijos, įsivaikinimo, baudžiamosios teisės, giminystės ir pan. atžvilgiu.
Homoseksualų santuokos ir registruotos partnerystės apima tas pačias gyvenimo sritis, tačiau skiriasi suteikiamų teisių kiekis ir pobūdis. Vieni LGBT teisių aktyvistai priima registruotų partnerysčių įteisinimą kaip galutinį laimėjimą, kitų nuomone, šis institutas „išlaiko homoseksualų, kaip antrarūšių piliečių, statusą“[19]. Kai kurie homoseksualių sąjungų priešininkai nepritaria ir homoseksualų partnerystėms, nes, jų nuomone, tai yra ta pati santuoka, tik kitu pavadinimu[20].
Registruotų partnerysčių steigimas įstatymų leidėjams leidžia atskirti heteroseksualių ir homoseksualių sąjungų institutus bei pastarajam pritaikyti daugiau apribojimų. Pvz., Čekijos vienalyčių partnerysčių institutas suteikia paveldėjimo, sprendimų priėmimo už sergantį partnerį, galimybės neliudyti prieš savo partnerį ir alimentų teises, bet nesuteikia įsivaikinimo, našlio pensijos, bendros nuosavybės ir kt. teisių. Prancūzijos civilinės partnerystės (PACS) faktiškai turi „sutarties“, kurią galima bet kada šalių susitarimu nutraukti, statusą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susituokęs asmuo Prancūzijoje partnerystės sudaryti negali, tačiau jei tuokiasi partnerystę sudaręs asmuo, jo partnerystė netenka galios automatiškai. JK partnerystės nuo santuokų iš esmės skiriasi tik pavadinimu[21]. Vokietijos registruotos partnerystės suteikia homoseksualams visas santuokos teises, išskyrus įsivaikinimo, mokesčių lengvatų ir kai kurias kitas teises[22]. 2008 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu tos pačios lyties partnerių nelygybė skiriant našlio pensijas yra diskriminacinė, jei partnerystės institutas šalyje panašus į santuoką[23], todėl šios srities diskriminacija Vokietijoje buvo panaikinta.
Tos pačios lyties asmenų santuokų institutai yra visiškai suderinami tarptautiniu mastu, t. y. bet kurioje šalyje, kurioje leidžiama tos pačios lyties asmenų sąjunga, susituokusios vienalytės poros santuoka yra visiškai pripažįstama bet kurioje kitoje šalyje, kuri šias santuokas yra įteisinusi ar pripažįsta. Registruotų partnerysčių kitos šalys dažnai nepripažįsta, net jei jų institutai yra panašūs.
Europa
Tos pačios lyties asmenų sąjungų statusas Europoje.
Leidžiama santuoka
Leidžiamos registruotos partnerystės
Galioja neregistruotos partnerystės
Pripažįstamos užsienyje sudarytos tos pačios lyties santuokos
Homoseksualios sąjungos nereglamentuojamos
Tos pačios lyties santuokos uždraustos šalies konstitucijoje
Iš 27 Europos Sąjungos narių 24 teisiškai pripažįsta homoseksualias poras. Vadovaujantis Europos Sąjungos piliečių judėjimo teise, suteiktą ir poroms, yra buvę pasiūlymų dėl homoseksualių santuokų ir partnerysčių abipusio pripažinimo[24]. Panašus pasiūlymas pateiktas 2003 m., tačiau buvo atmestas 5 balsų persvara[25].
2010 m. gruodžio 1 d. ES teisingumo komisarė Viviane Reding patvirtino, kad visi laisvą asmenų judėjimą reglamentuojantys ES teisės aktai, taikomi santuoką sudariusiems Sąjungos piliečiams, lygiai taip pat galioja ir tos pačios lyties poroms. Ji taip pat pabrėžė, jog valstybės narės neprivalo priimti kokių nors papildomų nuostatų dėl homoseksualių porų[26].
Prancūzijos homoseksualios sąjungos vadinamos „civilinio solidarumo paktu“ („pacte civil de solidarité“) ir Prancūzijos teisėje laikomos „sutartimi pagrįsta dviejų suaugusių asmenų partneryste… sudaroma siekiant vesti bendrą gyvenimą“[27]. Nors vėlesnis šio tipo sąjungų reglamentavimas ištaisė kai kurias spragas, šiuo metu PACS mokesčių atžvilgiu skiriasi nuo santuokos. Tik nuo 2009 m. vidurio Prancūzija ėmė pripažinti kitose šalyse sudarytas partnerystes. Joje nuo 2007 m. taip pat pripažįstamos užsienyje sudarytos homoseksualios santuokos[28].
Lietuva
Pagal Konstitucijos 38 straipsnį Lietuvoje „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.
Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu (Civilinio kodekso (CK) 3.12 straipsnis).
LR CK nenumato partnerystės galimybės tos pačios lytiems asmenims. Kodeksas (XV skyrius „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“) nustato turtinius santykius tik tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (LR CK 3.229 straipsnis)[29].
Esama svarstymų, kad Lietuvos civilinis kodeksas (CK 1.25 straipsnio 4 d.) leidžia Lietuvoje pripažinti užsienyje sudarytas homoseksualias Lietuvos piliečių santuokas su užsieniečiais[30][31][32][33]. Praktikoje vadovaujantis Teisingumo ministerijos patvirtintų civilinės metrikacijos taisyklių[34] 81 punktu, tokios santuokos nėra įtraukiamos į civilinės metrikacijos įstaigų apskaitą.
Šiaurės Amerika
Homoseksualios santuokos Kanadoje įteisintos 2005 m., 1999 m. leista sudaryti civilines sąjungas. Kanadoje sutuoktiniams netaikomas pilietybės ar leidimo gyventi reikalavimas.
↑"Manytina, kad užsienio šalyje Lietuvos piliečio teisėtai sudaryta santuoka su tos pačios lyties asmeniu, kuris santuokos sudarymo metu buvo tos valstybės pilietis arba toje valstybėje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, Lietuvoje pripažįstama. " Šeimos politikos ir teisės iššūkiai Europoje, 46 psl. [5]Archyvuota kopija 2008-12-26 iš Wayback Machine projekto.
