PROFILPELAJAR.COM

Šis straipsnis apie tarpukario Lietuvos kariuomenę. Apie dabartinę Lietuvos kariuomenę (nuo 1990 m.) skaitykite straipsnyje Lietuvos kariuomenė.

Tarpukario Lietuvos kariuomenė – iki 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos karinių pajėgų visuma.

Istorija

Įkūrimas

Jau 1917 m. vasarą, Rusijoje įvykus Vasario revoliucijai, susikūrė lietuvių karininkų sąjunga. Pirmo pasaulinio karo frontuose kovoję lietuvių kariai pradėjo organizuotai telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo suformuotas pusantro tūkstančio karių atskirasis lietuvių batalionas Vitebske, atsargos batalionas Smolenske, lietuvių batalionas Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas Sibire ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po Spalio perversmo, o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.

1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti.

Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos pastato rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubas. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.

1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.

Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.

Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.

Lietuvos kariuomenė 1922–1940 m.

Lietuvos Respublikai pavyko apsiginti tiek kariniame, tiek diplomatiniuose frontuose. Nežiūrint nepaprastai sunkios padėties ir skaudžių Vilniaus bei jo krašto praradimo, per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva pasiekė nemažų laimėjimų ekonomikos ir ypač kultūros bei švietimo srityse. Pagal to meto reikalavimus buvo pertvarkyta Lietuvos kariuomenė ir paruoštas profesionalus karininkų korpusas.

Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. duomenimis buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2031 civiliniai tarnautojai. Tarp karių buvo 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių). Paskelbus mobilizaciją buvo galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Kariuomenę sudarė Kariuomenės štabas Krašto apsaugos ministerijos sudėtyje, Aukštoji karo mokykla, Kauno karo mokykla, 3 pėstininkų divizijos – 9 pėstininkų ir 4 artilerijos pulkai, 5 priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, taip pat ginklų rūšys – kavalerija, Lietuvos karo aviacija, karo technikos dalys (inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai), Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, Karo tiekimo valdyba, karo komendantūros.^[1] Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota pakankamai modernia užsienio ir savos gamybos karo technika. Ypač gerai vertinami buvo lėktuvai, kuriuos sukūrė Jurgis Dobkevičius ir Antanas Gustaitis. 1937 m. Kaune atidaryta moderni Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija.

Kariuomenės struktūra

Krašto apsaugos ministras brigados generolas Stasys Dirmantas ir Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis 1937 m.

Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas

Pėstininkai

Kavalerija

Artilerija

Kiti

Ginkluotė

Lietuvos kariuomenės ginkluotė
(1927 m. sausio 1 d.)
Tipas	Iš viso
Patrankos	69
Minosvaidžiai	15
Bombosvaidžiai	2327
Šautuvai	26638
Raketiniai pistoletai	325
Karabinai	3379
Revolveriai	2164
Kardai	3685
Ietys	585
Durtuvai	23760
Rankinės granatos	11924
Patrankų šoviniai	4668
Šautuvų šoviniai	6671133
Revolverių šoviniai	68203
Minosvaidžių šoviniai	208
Bombosvaidžių šoviniai	1530

Kariuomenės Likvidavimas

1940 m. birželio 15 d. rytą po TSRS ultimatumo Lietuvos politikai neišdrįso duoti įsakymo kariuomenei pasipriešinti agresoriui. Prezidentas A. Smetona pasitraukė į užsienį. TSRS ultimatumas buvo priimtas, ir generolas Vincas Vitkauskas, Lietuvos kariuomenės vadas, Vyriausybės įgaliotas pasirašė susitarimą su Raudonosios armijos vadovybe dėl netrukdomo Raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą – 1940 m. birželio 15 d. apie 16 val. TSRS tankai įvažiavo į Kauną, o apie 18 val. Kauno aerodrome nusileido V. Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas su NKVD darbuotojais ir pratęsė okupacinį perversmą.

1940 m. liepos 20 d. generolas Vitkauskas su kariuomenės ir Šaulių sąjungos vadais pasveikino Justą Paleckį kaip Lietuvos Respublikos prezidentą.^[2] 1940 m. liepos 25 d. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene.^[3] Rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, iš esmės skelbiantį Lietuvos liaudies kariuomenės likvidavimą: „Perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karinės Apygardos kariuomenės sudėtį“. Lietuvos kariuomenė reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kariai pavadinti raudonarmiečiais, kiekvienam daliniui priskirti komisarai. Tačiau tuoj pat prasidėjo ir represijos. Naikindami Lietuvos kariuomenę sovietai didžiąją dalį karininkų ištrėmė arba išžudė. ^{[reikalingas šaltinis]}

Nacių okupacijos metais Lietuvos laikinoji vyriausybė bandė atkurti Lietuvos kariuomenę, tad palaikė bataliono sukūrimą. Vėliau buvo surinkta Vietinė rinktinė, bet paaiškėjus, kad ji gali būti panaudota ne Lietuvai ginti, rinktinė buvo paleista. Jos vadus vokiečiai represavo. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai prasidėjo Lietuvos partizaninis judėjimas ir daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų, karių tęsė partizaninę kovą bei žuvo.

Lietuvos kariuomenė buvo atkurta tik 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.