Stasys Kazlauskas gimė 1901 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje. Tėvas Pranas Kazlauskas buvo Vilniaus Gaono gatvės batsiuvys. Motina Antanina mirė, kai Stasiui Kazlauskui buvo keli mėnesiai. Kaimynystėje gyvenusi kilminga ir turtinga dvarininkė Pinionžkova ėmė globoti Stasį Kazlauską ir skatino siekti išsilavinimo. Jai padedant Stasys baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, gavo užsienio kalbų pagrindus, vėliau užsienio kalbų mokėsi savarankiškai. Gerai mokėjo vokiečių, rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, esperanto, anglų, prancūzų kalbas, grojo pianinu. Antano Žmuidzinavičiaus paskatintas ir mokomas tapė paveikslus. Vėliau dėl geros meninės nuojautos buvo pakviestas pareikšti savo nuomonę, svarstant nepriklausomos Lietuvos valstybės vėliavos apipavidalinimą. Esperantininku tapo 1912 m., aktyviai propagavo šią kalbą Darbėnuose, Laukžemėje (1927 m.) ir kt. vietovėse, organizavo jos mokymo kursus.
Stasio Kazlausko tėvas Pranas Kazlauskas ir jo šeima. Stasys Kazlauskas (su Vyčio kryžiaus ordinu) sėdi dešinėje, šalia sėdi jo žmona Eugenija ir dukra Milda.
Sunkiai išgyveno Vilniaus krašto okupaciją[1], o vėliau, apie 1930 m., keliaudamas po Europą ir Ameriką pasakojo apie okupacinę veiklą, sunkią Vilniaus krašto padėtį ir tuometinę lietuvių priespaudą.
1927 m. baigė agronomijos mokslus Čekoslovakijoje. Dirbo agronomu, ūkvedžiu Kretingos, Ukmergės, Tauragės, Rokiškio apskričių dvaruose, dalyvavo Lietuvos skautijos veikloje. 1934 metais, dirbdamas agronomu Klabinių kaimo (Utenos rajonas) dvare vedė Eugeniją Armalaitę, ten gimė ir jų dukra Milda. Po Antrojo pasaulinio karo Stasys Kazlauskas grįžo į Vilnių, dirbo agronomu Verkių ūkyje, tvarkė prof. Adomo Hrebnickio eksperimentinį sodą, vadintą Rojaus sodu, kuriame buvo surinkta didžiausia Lietuvos sodininkystės istorijoje vaismedžių kolekcija.
