Simonas Stanaitis
Gimė	1898 m. spalio 27 d. Žemoji Panemunė, Šakių apskritis
Mirė	1994 m. rugsėjo 24 d. (95 metai) Kaunas
Palaidotas (-a)	Romainių kapinėse
Pilietybė	Lietuva
Tėvas	Juozapas Stanaitis
Motina	Barbora Šlekytė
Sutuoktinis (-ė)	Valerija Dobkevičiūtė (1903-1979)

Simonas Stanaitis (1898 m. spalio 27 d. Žemojoje Panemunėje, Šakių apsk. – 1994 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – Nepriklausomybės kovų savanoris, Lietuvos karo lakūnas, aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas, šachmatininkas, sovietinių represijų auka.

Mokėsi ir baigė Vilkijos pradinę mokyklą, 1912–1915 m. baigė „Saulės“ draugijos mokytojų seminariją. 1915 m. su tėvais evakavosi į Voronežą, ten baigė evakuotą Vilkaviškio gimnaziją. 1918 m. gegužę grįžo į Lietuvą, gyveno Mikytų kaime (Lekėčių valsčius, Šakių apskritis).

1919 m. sausio 26 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į komendantūros kuopą. 1919 m. vasario 1 d. priimtas į Karo aviacijos mokyklą. 1919 m. liepos 21 d. paskirtas į instruktoriaus Ericho Kuligovskio grupę mokytis skraidyti. 1919 m. gruodžio 16 d. baigė mokslus (Karo mokyklos II laida, Karo aviacijos mokyklos I laida), suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis ir paskirtas Aviacijos dalies adjutantu. Būdamas Karo aviacijos mokyklos lakūnu mokiniu dalyvavo kovose su bolševikais Panevėžio, Utenos ir Daugpilio apylinkėse. 1920 m. spalio 4 d. su V. Šenbergu dalyvavo antskydyje prieš lenkų užimtą Varėnos geležinkelio stotį. Po šios operacijos 1920 m. spalio 12 d. skrido į Alytų atvežti žuvusio kovoje lakūno ltn. Juozo Kumpio kūną.

1920 m. liepos 7 d. paskirtas mokomosios eskadrilės adjutantu. 1920 m. lapkričio 20 d. paskirtas Linksmadvario lakūnų bazės komendantu. 1921 m. baigė aviacijos karininkų kursus. 1922 m. lapkričio 1 d. perkeltas į 2 oro eskadrilę, paskirtas Švietimo komisijos pirmininku. 1923 m. liepos 1 d. paskirtas eskadrilės komandos viršininku.

1924 m. sausio 1 d. pakeltas į vyr. leitenantus. 1924 m. lapkričio 8 d. suteiktas karo lakūno vardas. Be tiesioginių pareigų kurį laiką buvo Karo technikos tiekimo skyriaus pirkinių dalies ekspertu, vėliau – viršininku.

1923 m. pradėjo skraidyti naujai įsigyti Ansaldo SVA.10, ant jam priskirto lėktuvo šono, įkvėptas tuo metu skraitytos knygos pats nusipiešė skiriamąjį ženklą – indėno galvą, kuri vienoje pusėje žiūrėjo į lektuvo priekį, kitoje – į uodegą.^[1] Teigiama, kad savo karjeros pabaigoje S. Stanaitis buvo daugiausiai skraidęs Lietuvos karo aviacijos pilotas.^[2]

1928 m. vasario 16 d. pakeltas į kapitonus. Skraidė įvairių tipų kariniais lėktuvais. Patyrė keletą sunkių avarijų. Pirma jų – 1920 m. lapkričio 19 d. skrendant lėktuvu Albatros C.IIIb. 1928 m. liepos 18 d. grupinio skrydžio metu jo pilotuotas Ansaldo SVA.10 (Nr. 802) virš Julijanavos dvaro Fredoje susidūrė ore su vyr. puskarininkio Miko Mažono ir vyr. leitenanto Jono Tumelio pilotuojamu tokiu pat SVA.10. Stipriai pažeistas S. Stanaičio lėktuvas avariniu būdu nusileido ant Kauno Trečiojo forto pylimo ir buvo nepataisomai sudaužytas, o jo pilotas S. Stanaitis ir žvalgas ltn. Jurgis Kopukovas – sunkai sužeisti.^[3]

1930 m. vasario 17 d. gydytojų komisijos sprendimu pripažintas karo invalidu ir paleistas į atsargą, jam paskirta 350 litų pensija. Dirbo firmos „Studebaker“ atstovu Lietuvoje. Mėgo automobilius, pirmą jų įsigijo 1928 m., iki 1940 m. pakeitė 18 automobilių.^[2] 1935 m. Vilijampolėje pasistatė dviejų aukštų namą.^[2]

Nuo 1931 m. vadovavo Lietuvos karo invalidų sąjungai, buvo jos Vyčių brolijos nariu, Lietuvos Šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo rinktinės vadu. 1931 m. išrinktas Lietuvos šachmatų rinktinės vadovu. 1933 m. su šachmatų rinktine dalyvavo pasaulinėje šachmatų olimpiadoje Folkestone, Anglijoje, vėliau žaidė varžybose Rygoje, Prahoje, Varšuvoje.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dirbo Kauno centriniame telegrafe. 1941 m. birželio 14 d. suimtas,^[4] išvežtas į Sosvos lagerį Sevurllage, Serovo r., Sverdlovsko sr (RFSR). Žmona 1941 m. ištremta į Altajaus kraštą. 1942 m. birželio 13 d. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams lagerių. 1949 m. sovietinė valdžia nuosprendį pakeitė ir paskyrė tremtį iki gyvos galvos.^[2] 1951 m. perkeltas tremtyje į Karagandos sritį (Kazachstanas). Nuo 1956 m. balandžio 26 d. Kokčetavo srityje (Kazachstanas), dirbo tarybinio ūkio buhalteriu. 1959 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1975 m. dirbo Kauno 2-osios autotransporto kontoros dispečeriu.

1992 m. išleido atsiminimų knygą „Likimo vingiai“. 1993 m. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. Lietuvos aeroklubo garbės narys.

1994 m. rugsėjo 24 d. mirė Kaune, palaidotas Romainių kapinėse.

• Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinas (1933);
• Savanorių medalis (1928);
• Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais;
• Garbės ženklas „Plieno sparnai“;
• Dariaus ir Girėno medalis (1993);
• Tuniso „Nušan Ičtikar“ ordinu;
• SSRS medalis „Už plėšinių įsisavinimą“ (1958).

• (LT) „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ VII tomas.
• (LT) Represuotieji, LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS SOVIETŲ SĄJUNGOJE, LGGRTC
• (LT) Sereičikas, Mindaugas, Lietuvos karo aviacijos lakūnų ženklai ant lėktuvų, II dalis Archyvuota kopija 2023-01-27 iš Wayback Machine projekto., Kardas Nr. 3 (471), 2016.
• (LT) Simonas Stanaitis, Plieno sparnai
• (LT) Zanavykas – vienas pirmųjų karo lakūnų Lietuvos aviacijos istorijoje, Sūduvos gidas, 2021-09-02, Sūduvos istorija