38°2′29.83″ š. pl. 138°15′21.17″ r. ilg. / 38.0416194°š. pl. 138.2558806°r. ilg. / 38.0416194; 138.2558806

Sado salos aukso kasyklos
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Japonija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	iv
Nuoroda	1698
Regionas**	Azija
Įrašymo istorija
Įrašas	2024  (46 sesija)
Sado aukso ir sidabro kasyklos šalies/regiono žemėlapyje
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Sado aukso ir sidabro kasyklos (jap. 佐渡金銀山 = Sado kinginzan) – aukso ir sidabro kasyklos Japonijoje, Nijigatos prefektūroje, Sado salos vakarinėje dalyje. Išskiriamos trys pagrindinės: Aikavos aukso ir sidabro kasykla, Curuši sidabro kasykla ir Nišimikavos aukso kasykla.^[1] Kasyklos nuo 1994 m. yra įtrauktos į Japonijos nacionalinį istorinių vietų sąrašą, o 2024 m. kaip Sado salos aukso kasyklos pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektu.^[2]

Kad Sado saloje aptinkama aukso mini jau XI a. rašytiniai šaltiniai. Manoma, kad auksas tuo metu buvo randamas upių išplautame grunte. Vienoje tokių vietų buvo įkurta pirmoji aukso kasykla – Nišimikavos, veikusi iki 1872 m. Vėliau, 1542 m., pradėjo veikti Curuši sidabro kasykla, uždaryta iš karto po karo – 1946 m. Paskutinė iš trijų pagrindinių kasyklų buvo Aikavos, įkurta 1600 m. ir veikusi ilgiausiai, iki 1989 m.

Visos kasyklos Edo laikotarpiu priklausė Tokugavos šiogūnui, kasyklos darbuotojai daugiausiai buvo į salą ištremti kaliniai.^[3] Tuo metu iš kasyklų kasmet būdavo išgaunama iki 400 kg aukso ir iki 25 000 kg sidabro.^[4] Po Meidži restauracijos kasyklos nacionalizuotos, o 1896 m. parduotos Mitsubishi korporacijai. Japonijos imperijai sunaudojant vis daugiau vietinių išteklių bei modernizacijos dėka įdiegus naujausią to meto kalnakasybos įrangą, intensyviausia kasyklų veikla vykdyta 1937–1943 metais. Aukso išgavimas per metus siekė 800–1600 kg, sidabro – apie 25 000 kg. Po Antrojo pasaulinio karo metalų išgavimas gerokai sulėtėjo, paskutinė kasykla dėl per mažo pelningumo buvo uždaryta 1989 m.^[5]

Šiuo metu kasyklos veikia kaip muziejus, kuriame galima pamatyti kasyklos tunelius, senąją ir moderniąją įrangą, kalnakasių darbo sąlygas ir pan.^[6] 1994 m. kasyklos buvo įrašytos į Japonijos nacionalinį istorinių vietų sąrašą, suteikiant joms papildomą pripažinimą. 2022 m. nuspręsta vietovę nominuoti įtraukimui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tačiau tai sulaukė Pietų Korėjos protesto, nes kasyklose Korėjos okupacijos metais buvo naudojamas priverstinis korėjiečių darbas.^[7] Sutarimą pavyko pasiekti 2024 m. Japonijai davus pažadą, kad konsultuojantis su Pietų Korėja bus įrengiamos papildomos ekspozicijos, organizuojami atminimo renginiai bei kitokiais būdais pristatoma kasyklose naudoto priverstinio darbo istorija.^[8]

• 
  XIX a. graviūra, vaizduojanti įėjimus į Sado kasyklas.
• 
  Įėjimas į aukso kasyklos muziejų.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Japonijoje Šiaurės ir rytų Širakamio kalnai (1993) · Istoriniai kaimai Širakava ir Gokajama (1995) · Niko šventvietės ir šventyklos (1999) · Širetokas (2005) · Ogasavaros salos (2011) · Fudži kalnas, šventa vieta ir meninio įkvėpimo šaltinis (2013) · Tomiokos šilko fabrikas ir susiję vietos (2014) · Meidži pramoninės revoliucijos vietovės: geležis ir plienas, laivų statyba ir anglies kasyba (2015) · Le Corbusier architektūra: svarbus įnašas į modernųjį judėjimą (Nacionalinis Vakarų meno muziejus) (2016, kartu su 6 kitom valstybėmis) · Džiomono kultūros vietovės šiaurinėje Japonijoje (2021) · Sado salos aukso kasyklos (2024) Vidurio Budistų paminklai Horiūdži teritorijoje (1993) · Senojo Kioto istoriniai paminklai (Kiotas, Udžis, Ocu) (1994) · Istoriniai senosios Naros paminklai (1998) · Ki kalno šventvietės ir piligrimų keliai (2004) · Modzu-Furuiči pilkapių grupė (2019) Vakarų ir pietų Himedžio (Baltojo garnio) pilis (1993) · Jakušima (1993) · Hirošimos taikos memorialas (1996) · Icukušimos šintoistų maldykla (1996) · Gusuku vietovės ir kita Riūkiū karalystės nuosavybė (2000) · Ivami Gindzano sidabro kasykla ir kultūrinis kraštovaizdis (2004) · Hiraidzumis – šventyklos, sodai ir archeologinės vietos, vaizduojančios budistų Tyrąją žemę (2011) · Šventoji Okinošimos sala ir susijusios vietos Munakatos regione (2017) · Slaptųjų krikščionių vietovės Nagasakio regione (2018) · Amami Ošima, Tokunošima, šiaurinė Okinava ir Iriomotė (2021) Nematerialusis Nogaku teatras (2008) · Ningio džioruri bunraku lėlių teatras (2008) · Kabukio teatras (2008) · Akiu-no taue šokis (2009) · Daimokutate (2009) · Dainičido bugaku (2009) · Gagaku (2009) · Hajačinės kagura (2009) · Odžija-čidžimis, Ečigo džiofu: bemerijos pluošto technologijos Uonumos regione, Niigatos prefektūroje (2009) · Noto pusiasalio aenokoto (2009) · Tradiciniai ainų šokiai (2009) · Kumiodoris, tadicinis Okinavos muzikinis teatras (2010) · Jūki-cumugi, šilko audinių gamybos technika (2010) · Mibu-no hana taue, ryžių sodinimo ritualas Mibu vietovėje, Hirošimoje (2011) · Sada šinno, šventasis šokis Sados maldykloje, Šimanėje (2011) · Nači dengaku, religinis menas atliekamas Načio ugnies šventėje (2012) · Washoku, tradicinė japonų maisto kultūra, ypač Naujų metų švenčių metu (2013) · Washi, tradicinio japoniško rankų darbo popieriaus amatas (2009/2014) · Šventės su šventiniais vežimais (2009/2016) · Raihošin, kaukėtų dievybių pasirodymai (2009/2018) · Tradiciniai įgūdžiai, technikos ir žinios skirtos Japonijos medinės architektūros išsaugojimui (2020) · Furyu odori – ritualiniai šokiai, persmelkti žmonių vilčių ir maldų (2009/2022) · Sakės gamybos su kodži bakterija tradicinės žinios ir įgūdžiai Japonijoje (2024)