SPP-1 buvo sukurtas 7-to dešimtmečio pabaigoje, priimtas ginkluotėn 1971 m.
Šiuos pistoletus gamina Tulos ginklų gamykla.[2], o eksportuoja Rosoboroneksportas[1], Rusijos valstybinė agentūra, užsiimanti su gynyba susijusių gaminių eksportu ir importu.
Pistoleto konstruktorius Vladimiras Simonovas, jo šovinio konstruktoriai yra Piotras Sazonovas ir Olegas Kravčenka.[3] V. Simonovas yra sukonstravęs ir povandeninį automatą APS.[4]
Po vandeniu įprastos formos kulkos yra netaiklios, šaudymo jomis nuotolis labai trumpas. Todėl SPP-1 šaudo ne kulkomis, o 4,5 mm kalibro 115 mm ilgio plieninėmis strėlėmis, sveriančiomis 12,8 g. Šios strėlės vandenyje lekia toliau ir turi didesnę pramušamąją gebą negu povandeninių šautuvų strėlės. Viso šovinio ilgis yra 145 mm ilgio, sveria 17,5 g.[5]
Užtaisant SPP-1 į kiekvieno iš 4 vamzdžių šovinių lizdus įdedama po šovinį. Šoviniai paprastai įstatomi pasinaudojant 4 šovinių apkaba.[6]
SPP-1 vamzdis neturi graižtvų, iššautą strėlę stabilizuoja hidrodinaminės jėgos. Todėl iššautos ore strėlės yra žymiai netaiklesnės.[3]
Šovimo mechanizmas dvigubos veikmės, kiekvienas nuleistuko paspaudimas iššauna vieną vamzdį. Iššovus visus 4 šovinius pistoletas gali būti užtaisomas tiek po vandeniu, tiek ore.[1]
Variantas SPP-1M
Pistoleto modifikacija SPP-1M iš esmės mažai kuo skiriasi nuo SPP-1. Skirtumai šie:[6]
Virš griebtuvo turi papildomą spyruoklę, kuri palengvina nuleistuko spaudimą.
Kuo didesnis gylis, tuo mažesnis šaudymo nuotolis, kadangi didesnis slėgis greičiau panaikina superkavitacinę tuštumą. Kai tik judanti strėlė nustoja superkavituoti, labai padidėja hidrodinaminis pasipriešinimas, ir lekianti strėlė pasidaro nebestabili.
Mirtino šūvio nuotolis nustatomas kaip nuotolis, kuriuo strėlė lengvai pramuša povandeninį kostiumą ar 5 mm storio kaukės stiklą.[7]
