Robertas Belarminas (it. Roberto Bellarmino, tikrasis vardas it. Roberto Francesco Romolo, 1542 m. spalio 4 d. Montepulčianas (Toskana) – 1621 m. rugsėjo 17 d. Roma) – italų katalikų teologas, jėzuitas (1560), kardinolas (1599), šventasis (1931; šventė – rugsėjo 17 d.), Bažnyčios mokytojas (1931).[1]
Biografija
Mokslus išėjo Romoje, Mantujoje ir Paduvoje. 1570–1576 m. dirbo Leveno kolegijos, 1578–1586 m. Jėzuitų kolegijos Romoje dėstytoju, 1592 m. čia užėmė rektoriaus pareigas. 1594 m. tapo Neapolio jėzuitų provincijolu, nuo 1597 m. buvo popiežiaus teologas, inkvizicijos narys, 1602–1605 m. ėjo Kapujos arkivyskupo pareigas.[1]
Pasisakė prieš protestantizmą, susistemino katalikybės doktrinas, ypač susijusias su Bažnyčia (veikalas „Disputationes de controversiis Christianae fidei adversus huius temporis hoereticos“ 3 t. 1586–9153). Prisidėjo prie svarstymų apie popiežiaus vaidmenį. 1592 m. su kitais parengė naują Vulgatos leidimą. 1597 m. išspausdino mažąjį, o 1598 m. – didįjį katekizmą. Mažasis katekizmas išverstas į 60 kalbų, 1677 m. išleistas lietuviškai („Trumpas mokslo krikščioniško surinkimas“, yra giesmynėlis; giesmės verstos kito žmogaus, abu vertėjai kilę iš Vilniaus krašto). 1818 m. šis katekizmas lietuviškai išleistas pakartotinai pavadinimu „Pamokslas krikščioniškas“ (vertė A. Strazdas; XIX a. katekizmas naudotas Lietuvos mokyklose). R. Belarminas parašė darbų apie askezę, hebrajų kalbos gramatiką.[1]
Išnašos
_-_MPM_V_IV_110_(cropped).jpg)