Račkos[1] (lenk. Raczki) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Račkų valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 15 km į pietvakarius nuo Suvalkų ir 100 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Kaimas yra Račkų valsčiaus centras. Kaime yra Račkų geležinkelio stotis. Per kaimą eina vaivadijos kelias Nr. 
ir vaivadijos kelias Nr. 
.
Istorija
Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas įkurtas XVI a. miškingoje jotvingių gyvenamoje teritorijoje – Jotvoje ir iš pradžių vadintas Dauspuda, kaip ir šalia kaimo tekanti upė. Kaimo įkūrėjai buvo broliai Stanislavas ir Mikalojus Michnovičiai Račkovičiai, kurie šią žemę 1514 m. gavo iš karaliaus Žygimanto Senojo. 1558 m. kaimas minimas kaip Dowspuda Raczkowska ir aprašomas kaip kaimas turintis parapijinę bažnyčią ir esantis prekybos kelyje Gardinas-Prūsija. 1599 m. įkurta Račkų Šv. Trejybės parapija. 1682 m. kaimas gavo Jono Sobieskio privilegijas rengti turgų kartą į savaitę ir Muges du kartus per metus. Augustas II 1703 m. kaimui suteikė Magdeburgo teises. 1748 m. kaimą įsigijo Juzefas Pacas, o nuo 1797 m. kaimą valdyti pradėjo jo sūnus Liudvikas Mykolas Pacas ir su jo valdymu siejamas kaimo spartaus vystimosi laikotarpis. Jis norėjo paversti kaimą prekybos, pramonės ir mainų centru. Tuo laikotarpiu pastatyta daug naujų manufaktūros statinių: sūrio, odos išdirbimo, audinių ir staltiesių gamyklų, pastaroji veikė iki 1831 m. Kaimo plėtra pritraukė daug vietinių ir užsienio šalių darbininkų, kuriuos kviesdavo iš Vokietijos, Anglijos ir Škotijos. 1818 m. kaime buvo atidaryta mokykla, kurioje buvo dėstoma ir Vokiečių bei Anglų kalbomis. Tuo metu gyventojų skaičius išaugo iki 2500 žmonių. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Liudvikas Pacas emigravo iš šalies, o jo turtas konfiskuotas carinės valdžios, nuo tada kaimas pradėjo silpti. Daug gamyklų buvo uždaryta ar nugriauta. Po 1863 m. sukilimo buvo nugriautas ir 1839 m. statytas rotušės pastato bokštas. 1870 m. kaimas prarado visas turėtas teises ir privilegijas, o po 1888 m. gaisro sudegė didelė dalis kaimo pastatų. XIX a. pabaigoje kaimas po truputį pradėjo atsigauti dėka prekybos su Prūsija. Per pirmąjį pasaulinį karą kaimas buvo stipriai sugriautas, tačiau dėka prekybos ryšių su Vokietija ganėtinai greitai atsigavo. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1937 m. kaime buvo pastatyta pieninė. Per antrąjį pasaulinį karą kaimas buvo stipriai apgriautas, o šalia kaimo ant Rospudos upės šlaito vokiečiai pastatė bunkerių ir įtvirtinimų. 1919-1954 m. priklausė Dauspudos valsčiui. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.
Pavadinimo kilmė
Kaimo pavadinimas kilęs nuo kaimo įkurėjų Stanislavo ir Mikalojaus Michnovičių Račkovičių (Michnowicz Raczkowicz) pavardės.
Geografija
Račkos priklauso Suvalkijos regionui. Ant dešiniojo Rospudos upės kranto. Šiektiek į šiaurę nuo Račkų yra ledyninės kilmės ežeras Balėstas.
Transportas
Per kaimą eina vaivadijos keliai: Suvalkai-Alėcka ir Augustavas-Račkos. Per šiaurinę kaimo dalį eina Alėckos-Suvalkų geležinkelio linija, kuri daugelį metų aptarnavo paprastus keleivius. Nuo 2006 metų linija yra atnaujinta tačiau kaime traukiniai nebestoja.
Geležinkelio ruožas
Račkos
|
Paminklai
- XVI a. stačiakampė grįsta akmenimis turgaus aikštė;
- Keli XIX a. pastatai turgaus aikštėje;
- Neogotikinio-Klasicistinio stiliaus parapijos bažnyčia 1767-1811 m. statybos. Iš pradžių bažnyčia buvo barokinė iki kilusio gaisro 1765 m. Vėliau Liudviko Mykolo Paco reikalavimu bažnyčia perstatyta neogotikiniu stiliumi ir baigta 1811 m., architektas Chrystian Piotr Aigner. 1823-1824 m. bažnyčiai buvo pridėti neoklasicistiniai elementai, kuriuos padarė architektas Henrikas Markonis. Bažnyčios baldų ir interjero dizainą kūrė italų architektai, kurie dirbo Pacų rūmuose Dauspudoje. Bažnyčios sienos ir lubos buvo padengtos polichromija. Be pagrindinio altoriaus bažnyčios šonuose dar buvo 8 altoriai, po 4 kiekvienoje pusėje, kuriuose buvo daug skulptūrų ir paveikslų. XIX a. pabaigoje Wojciech Gerson bažnyčiai davė Šv. Pranciškaus ir Madonos su kūdikiu paveikslus. 1933-1934 m. bažnyčioje buvo pridėti du nauji praėjimai, altorių skaičius sumažintas iki 4, o presbiterija papuošta spalvingais vitražais iš kurių viename pavaizduota Liudvikas Pacas su karininko uniforma. Per II pasaulinį karą vitražai ir bažnyčios varpinė buvo sunaikinti. Bažnyčioje yra du marmuriniai bareljefai, kuris primena stelos akmenis. Kuriuos tikėtina kūrė architektai Antonio Canova ar Liudovikas Kaufmanas. Kiti šventi kūriniai yra: medinė Šv.Jono Nepomuko skulptūra, du bronziniai kryžiai ir keturios XIX a. vidurio bronzinės žvakidės.
Literatūra
- Zygmunt Filipowicz, 1980, Suwalszczyzna. Panorama turystyczna, Warszawa, Krajowa Agencja Wydawnicza, ss. 101–105
- Józef Kuran, 1976, Kajakiem po jeziorach augustowskich i suwalskich, Warszawa, Sport i Turystyka, s. 173–174
Šaltiniai
Nuorodos
