PROFILPELAJAR.COM

Rėkyvos ežeras

Rėkyvos ežeras ir tiltas vakarėjant

Vieta

Šiaulių miesto savivaldybė,

Lietuva

Plotas

11,96^[1]/11,79^[2] km²

Kranto linijos ilgis

14,85^[1]/14,1^[2] km

Kilmė

aukštapelkė

Vidutinis gylis

2,04 m

Didžiausias gylis

4,8 m

Įteka

keletas kanalų

Išteka

Kulpė, Tilžė

Rėkyvos ežeras

Koordinatės

55°51′55″ š. pl. 23°18′10″ r. ilg. / 55.86528°š. pl. 23.30278°r. ilg.

Vietovardžio kirčiavimas ( kirčiuotė)
Vardininkas:	Rėkyvà
Kilmininkas:	Rėkỹvos
Naudininkas:	Rėkỹvai
Galininkas:	Rėkỹvą
Įnagininkas:	Rėkyvà
Vietininkas:	Rėkỹvoje

Rėkyvà (Rėkijavas) – ežeras šiaurės Lietuvoje, Šiaulių miesto savivaldybėje, apie 6 km į pietus nuo Šiaulių miesto centro. Ežero rytinėje pakrantėje išsidėstę Bačiūnai, o po Antrojo pasaulinio karo išaugo energetikų gyvenvietė Rėkyva.

Duomenys

Rėkyvos ežeras – didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras. Jo plotas – 11,9 km²; maitinančio baseino plotas – 7,3 km²; didžiausias gylis – 4,8 m, vidutinis – 2,0 m. Ežero ilgis iš vakarų į rytus – 4,58 km, plotis – iki 4,15 km. Šiaurinėje pakrantėje stūkso Pabalių miškas ir plyti Pabalių pelkė bei Pabalių durpynas, iš vakarų ir pietų – Rėkyvos miškas, Rėkyvos pelkė ir Rėkyvos durpynas. Vakariniu ir pietiniu krantu eina riba su Šiaulių rajonu. Ežeras neturi intakų, tačiau turi du dirbtinai reguliuojamus ištakus – šiaurės rytuose Kulpę, vakaruose – Tilžę. Rėkyvos ežeras yra svarbus šiais požiūriais:

aplinkosaugos – jo aplinkoje yra saugomos teritorijos ir vertingos buveinės;
rekreaciniu – yra svarbi Šiaulių miesto bei aplinkinių gyventojų poilsio vieta (šiaurinėje pakrantėje yra Pabalių paplūdimys ir rytinėje pakrantėje 2 Rėkyvos paplūdimiai);
vandentvarkos – telkšo regione, stokojančiame kokybiškų vandens telkinių.

Baseino ir hidrografijos kaita

1840 m. ir 1920 m. žemėlapiuose Rėkyva pavaizduota kaip uždaras ežeras, neturintis nei intakų nei ištakų. XX a. pirmoje pusėje atlikti šie hidrografiniai pertvarkymai:

iškastas Banko kanalas, drenuojantis į šiaurės rytus nuo Rėkyvos ežero esančius pelkynus;
iškastas Vilkurių kanalas, skirtas žuvininkystės tvenkinių užpildymui;
Šiaušės ištakos dirbtinai pratęstos iki Rėkyvos ežero;
suformuota jungtis tarp Rėkyvos ir Ginkūnų bei Talšos ežerų.
1949 m. Rėkyvos ežero baseinas buvo 29,8 km² (be ežero – 18,0 km²), 1983 m. Rėkyvos ežero baseinas buvo 18,9 km² (be ežero – 7,1 km²).
Dabartinis Rėkyvos ežero ištakas – T-1 (T-1 → Prūdelis → Talšos ežeras → Kulpė → Mūša → Lielupė → Baltijos jūra), ant kurio 1978 m. įrengta nereguliuojama potvynių pralaida. XX a. viduryje egzistavusi ežero ištaka – Dubysos intakas Tilžė – 0,1 km žemiau ežero blokuota;
Pietvakariniame krante priešgaisriniais tikslais iškastas kanalas nuo ežero link Rėkyvos durpyno.
Rėkyvos ežero intakai – tai Lieporių bei Piktmiškio durpynų pakraščius drenuojantys kanalai šiaurėje bei dar keletas trumpų kanalėlių rytinėje pakrantėje.

Rėkyvos ežero vandens lygis

Per instrumentinių stebėjimų laikotarpį (1951–1978 m. ir 2004–2006 m.) stebimas vidutinio ir maksimalaus vandens lygio žemėjimo trendas, tačiau minimalaus vandens lygio kaitoje išryškėja silpnas didėjimo trendas. Kai buvo uždaryta Rėkyvos elektrinė, ežero lygio stebėjimai nebuvo atliekami. Galima išskirti tris laikotarpius, kai vandens lygis buvo aukštesnis nei 50 % garantijos lygis ir tris – kai žemesnis.

Pagal Šiaulių meteorologijos stoties kritulių duomenis ir 1950–1964 m. vandens lygio duomenis buvo sumodeliuota 1925–2006 m. ežero vandens lygio kaita. Sumodeliuotas vidutinis metinis ežero vandens lygis atitinka santykinai natūralų klimato kaitos sąlygojamą vandens balansą. 2004–2006 m. išmatuoti duomenys yra gana panašūs į sumodeliuotą ežero vandens lygį, tai rodo, kad dabartinis Rėkyvos ežero lygis labai artimas natūraliam. Pagal sumodeliuotą lygį apskaičiuota vidutinio metinio ežero vandens lygio norma altitudėje 130,56 m.

Rėkyvos ežero būklės kaitos priežastys

Nuo 1949 m. iki 1989 m. Rėkyvos ežero baseinas sumažėjo 58 %: 1,48 km² dėl pietiniame ežero pakraštyje esančio durpyno eksploatacijos ir beveik 9 km² – dėl baseino šiaurės rytiniame pakraštyje buvusių durpynų eksploatacijos. Tai sąlygojo metinės vandens prietakos mažėjimą 1516 tūkst. m³ – 6,5 % ežero tūrio. Ilgalaikiam Rėkyvos vandens lygio žemėjimui ypač reikšmingi šiltojo metų laikotarpio kritulių kiekio sumažėjimas ir oro temperatūros padidėjimas. Dėl klimato kaitos sausrų tikimybė ir gaisrų pavojus Rėkyvos apyežeryje didėja. Gaisringumo pavojų dar labiau sustiprina durpių eksploatacija bei pelkę sausinantys kanalai.

Jau nuo XIX a. pabaigos sausinami aplink Rėkyvos ežerą esantys pelkių plotai, siekiant panaudoti juose slūgsančias durpes kurui bei kitoms reikmėms. Pirmiausia, XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje, pradėti melioruoti į šiaurę – šiaurės rytus nuo Rėkyvos ežero esantys Pabalių, Piktmiškio durpynai. XX a. septintame dešimtmetyje nusausinti Rėkyvos vakarinėje ir pietinėje pakrantėje esantys Lieporių ir Rėkyvos durpynai. Šiuo metu greta Rėkyvos ežero eksploatuojamas vienintelis Rėkyvos durpynas, kurio plotas – 581,2 ha, siauriausioje vietoje tarp durpyno ir ežero likę 271,5 m. Durpių klodo suslūgimas kai kuriose greta Rėkyvos durpyno esančiuose plotuose per 1950–2007 m. viršija 1,5 m. Ateityje paviršiaus pažemėjimas dėl pelkių suslūgimo gali siekti 2 m, lyginant su XX a. viduryje buvusiomis altitudėmis.

Iki 54,2 tūkst. m³ per metus ežero vandens sunaudojama sodų bendrijų reikmėms, iki 2008 m. apie 41,0 tūkst. m³ per metus naudota Rėkyvos katilinei.

Planuotas ežero panaudojimas

XX a. pradžioje planuota, kad Rėkyvos ežeru eis laivybinio kanalo, jungiančio Ventą, Dubysą ir Nevėžį atkarpa;
XX a. 7-me dešimtmetyje planuota tranzitu per Rėkyvos ežerą tiekti vandenį Šiauliams iš Dubysos baseino;
XX a. 8-me dešimtmetyje pradėtas, bet galutinai neįrengtas hidroparkas išeksploatuoto Piktmiškio durpyno vietoje – Šiaulių vandens išteklių papildymui bei rekreacijai;
numatyta Rėkyvos ežero vandeniu papildyti Prūdelio – Talšos – Ginkūnų – Kulpės vandens sistemą, taip pagerinant jos vandens kokybę.

Apyežerio biologinės vertybės

Karpių giminės kapavietė prie Rėkyvos ežero

Ežero rekreacinė bei ekologinė svarba didėja. Į pietvakarius nuo Rėkyvos ežero esančios Aukštelkės aukštapelkės augalinė danga, nepaisant tam tikro apsausėjimo, iki šiol išlaikė būdingus aukštapelkių augalijos bruožus. Mažiau paliestoje Aukštelkės aukštapelkės dalyje išliko Vidurio lygumos aukštapelkėms būdinga rūšinė faunos sudėtis; gyvūnijos pažeidimai čia nedideli, tačiau kai kurios retesnės rūšys yra prie išnykimo ribos (pavyzdžiui, rudakis satyriukas (Coenonympha hero), į Lietuvos Raudonąją knygą ir Berno konvencijos II bei Buveinių direktyvos IV priedus įrašyta rūšis. Rėkyvos apyežerio pelkiniam kompleksui su būdingais augalais ir gyvūnais išsaugoti ežero vakarinėje pakrantėje 1997 m. įsteigtas 793,9 ha ploto Rėkyvos botaninis-zoologinis draustinis. Vertingiausios aukštapelkių bendrijos yra aptinkamos centrinėje draustinio dalyje. Rėkyvos ežeras patenka į Buveinių apsaugai svarbią teritoriją (BAST) LTSIA0005; pagrindinės ekologinės vertybės, dėl kurių vietovė atrinkta BAST statusui – kūdrinio pelėausio (Myotis dasycneme) radimvietės.

Apyežerio ekologinės problemos

Aukštapelkių plynių praradimas: dėl antropogeninės veiklos, sutrikdžius hidrologinį režimą, didžioji dalis aukštapelkių, esančių už Rėkyvos botaninio-zoologinio draustinio ribų, yra linkusi užaugti aukštapelkėms nebūdingomis pušies formomis su beržų priemaiša. Miškų masyvų suskaidymas: nuo 1980 iki 2000 m. vidutinis miško masyvų plotas Rėkyvos pelkėje sumažėjo 20 %; taip degraduoja arba visai išnyksta vertingos biocenozės. Problemiškai maža ir veikiama didelio antropogeninio spūdžio draustinio teritorija: aplink Rėkyvos botaninį-zoologinį draustinį išsidėstę išeksploatuoti pelkės plotai daro neigiamą įtaką išlikusioms santykinai natūralioms draustinyje esančioms pelkinėms buveinėms bei jų augalijai ir gyvūnijai bei sąlygoja jų antropogeninę sukcesiją.

Siekiant padidinti vandens prietaką į Rėkyvos ežerą, o vėliau ir į Prūdelį bei Talšą, reikėtų išanalizuoti ežero baseino išplėtimo galimybes. Prijungus dvi preliminariai siūlomas teritorijas Rėkyvos ežero baseinas padidėtų 88 %. Prietaka į ežerą padidėtų apie 4 % dabartinio ežero tūrio. Šiuo metu palaikomas ežero vandens lygis yra apie 20 cm aukštesnis už buvusį iki 1970 m. – tai gali būti viena iš krantų ardymo priežasčių; reikėtų kurį laiką vykdyti Rėkyvos kranto zonos ir sedimentacijos intensyvumo monitoringą ir pagal jo rezultatus numatyti krantų stabilizacijos priemones.^[3]

Apylinkės

Šalia ežero rytinės pakrantės stūkso Rėkyvos dvaras, pirmo pasaulinio karo metais buvo sugriautas ir vėliau neatstatytas. Dvaras priklausė Karpių giminei. Dvaro parke ežero pakrantėje išlikęs ir 2000 m. restauruotas dvarininkų Karpių šeimos mauzoliejus, vadinamas Grabaučiaus arba Grabavičiaus kalnu.