Dvarvietėje išlikęs tik mūrinis svirnas, pasiekiamas gyvenvietės T. Daugirdo gatvės gale. Yra du nedideli tvenkiniai. Dvaro svirnas įregistruotas kaip vietinės reikšmės paminklas Kultūros vertybių registre.[1]
Pavadinimo kilmė
XVIII a. dokumentuose dvaras įvardijamas kaip Plembork ir Plenbork. Pagal Daugirdų šeimos legendą vietovardis kilęs iš, toje vietoje išsiliejančio į tvenkinius, Dubysos nedidelio intako Plynupio (Plienupio) pavadinimo. Antra žodžio dalis kildinama iš germanų prokalbės*burgz („miestelis, įtvirtinimas“), vėliau tapusio bendriniu žodžiu Burg („pilis, tvirtovė“), arba iš germanų *bergaz („kalnas, pylimas“). Analogiškos etimologinės kilmės kitas Lietuvos vietovardis yra Jurbarkas.
Plembergo dvaras pirmą kartą Raseinių žemės teismo knygose minimas 1586 m., tais metais „Plemborko“ 15 valakų užstatė Mikalojus Tolvaiša, Lietuvos dvaro maršalka. Vėliau dvaras priklausė Tolvaišams, Lackiams, Eperiešams, Daugirdams.
Plembergo dvaras iš lėktuvo skrydžio, ~1919 m.Plembergo dvaras, vaizdas nuo Dubysos, ~1905 m.
1775 m. inžinierius ir Žemaičių tijūnasStanislovas Daugirdas (lenk.Stanisław Dowgird Ciwun Żmudzki) už uždirbtus pinigus iš Kauno-Raseinių kelio statybos įsigijo žemės Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, o iš Marcinkevičiaus įsigijo Plembergą. XIX a. pradžioje pastatė ant mūrinių pamatų vieno aukšto plytų mūro dvarą su dviaukščiu sparnu dešinaime šone. Plembergo dvaro pastate buvo 15 kambarių. Dvarininkas prie Dubysos pastatė malūną, nemažai pelno davė prie judraus kelio atidaryta smuklė.
Pagrindinis Plembergo dvaro akcentas – medinis keturių kolonų portikas su dideliais žibintais ant kraštutinių kolonų. Ties priekiniu dvaro fasadu buvo išsidėstęs sodas su takeliais ir alėjomis, kurių pakraščiuose augo alyvmedžių krūmai. Plembergo dvarui priklausė visa eilė ūkinių pastatų: molio daržinė, plytų mūro paukštidė su rūsiu, rąstų kiaulidė, kluonas su rąstų akmenų stulpais, mūriniai arklių ir galvijų tvartai, trys paprasti pagalbiniai gyvenamieji namai iš rąstų ir plytų.
Nuo 1891 m. dvaro reikalus tvarkė senųjų Žemaitijos bajorų ir dvarininkų („Gulbės“ herbo) palikuonis Tadas Daugirdas (1852–1919), garsus to meto archeologas, dailininkas, kraštotyrininkas.[2]Pirmojo pasaulinio karo metu per mūšius sudegė malūnas, nukentėjo ir kiti pastatai. Dvaro šeimininkui T. Daugirdui mirus, jis buvo palaidotas Ariogalos Daugirdų koplyčioje, dvaras atiteko jo sūnui Mykolui Daugirdui. 1931 m. per žemės reformą dvaras išparceliuotas, M. Daugirdui paliekant 154 ha žemės. 1934 m. Žemės banko valdybos nutarimu dvaras, ūkiniai pastatai ir žemė parduoti iš varžytinių Šleimai Kušelevskiui, Zorachui Kušelevskiui ir Naumui Zilbermanui. Antrojo pasaulinio karo metu dvaro pastatas buvo ardomas, medžiagos panaudotos apylinkių gyventojų trobų remontams. 1945 m. dvaro ir ūkinių pastatų likučiai bei visa žemė buvo nacionalizuota, dvaro pamatai išardyti, žemė priskirta kolūkiui, išlikę ūkiniai pastatai panaudoti tarybinio kiaulininkystės ūkio reikmėms.
Dvaro sodyboje išlikęs dvaro svirnas mūrinis, vieno aukšto, sovietmečiu iš abiejų galų padidintas mediniais priestatais. Statinys su stačiakampėmis angomis ir arkinėmis sąramomis, įrengtomis šiaurės ir pietų fasaduose.
.jpg)
