Paleosibiriečių kalbos (kitaip paleoazijiečių kalbos, Senovės Sibiro kalbos) – keletas izoliuotų kalbų bei kalbų grupių, paplitusių šiaurės ir šiaurės rytų Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose bei Aliaskoje. Praktiškai visos paleosibiriečių kalbos neskaitlingos, nykstančios.

Paleosibiriečių kalbos nepasiduoda jokiai akivaizdžiai lingvistinei klasifikacijai – tiek jų tarpusavio ryšiai, tiek santykiai su kitomis kalbų grupėmis tėra hipotetiniai. Paleosibiriečių kalbas bandyta jungti į hipotetines na-denė arba denė-Jenisiejaus kalbų grupes, Uralo–Sibiro grupę.^[1] Bandyta ieškoti jų ryšių su korėjiečių kalba.

Paleosibiriečių kalboms priklauso:^[2]

• eskimų ir aleutų kalbos – šiaurinės Aliaskos, Kanados pakrantės, Grenlandija (pagr. kalbos – grenlandų, jupikų, inuktitutas);
• Jenisiejaus kalbos – vienintelė tebeišlikusi ketų kalba (Turuchansko rajonas, prie Ketės);
• čiukčių ir kamčiadalų kalbos – Čiukčių ir Kamčiatkos pusiasaliuose (pagr. kalbos – čiukčių, koriakų, itelmenų);
• jukagyrų kalba – Kolymos, Indigirkos slėniuose;
• nivchių kalba – Amūro deltoje ir šiaurės Sachaline;
• ainų kalba – Hokaido saloje.