Kamčiatkos pusiasalis (rus. Полуостров Камчатка) – pusiasalis Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, apsuptas iš vakarų Ochotsko jūros, o iš rytų – Ramiojo vandenyno ir Beringo jūros. Pusiasalis tęsiasi 1200 km šiaurės ir šiaurės rytų į pietų ir pietryčių kryptimis. Plotas 370 tūkst. km².^[1][2][3]

Pusiasalis tęsiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius ~1200 km, plotis iki 450 km. Rytinėje pakrantėje gausu įlankų (Kronokų, Kamčiatkos, Korfos), vakarinės pakrantės linija tiesesnė. Centrinė Kamčiatkos dalis kalnuota – lygiagrečiai driekiasi Vidurinis ir Rytinis kalnagūbriai, tarp kurių plyti Vidurio Kamčiatkos lyguma, kuria teka Kamčiatkos upė. Kamčiatkos pusiasalyje stūkso daugiau kaip 160 vulkanų, iš kurių 29 veikiantys. Tarp jų – aukščiausias aktyvus Eurazijos vulkanas Kliučių sopka (4750 m). Gausu terminių ir mineralinių versmių, geizerių.

Klimatas daugiausia vidutinių platumų, musoninis, šiaurėje – žemyninis. Vidutinė vasario mėnesio temperatūra -13 °C, rugpjūčio +12 °C. Kritulių iki 1000 mm per metus. XX a. pab. būta 866 km² ledynų.

Pagrindinės upės – Kamčiatka, Avača, Bolšaja. Nemaža ežerų (Kronokų ežeras ir kt.). Būdingi daugiausia beržų retmiškiai ir spygliuočių miškai, kalnų šlaituose – žemųjų pušų sąžalynai, žemesnėse vietose – pievos. Šiaurėje plyti samanų tundra. Įsteigtas Kronokų rezervatas.

Kamčiatkos pusiasalis su gretimomis teritorijomis įeina į Kamčiatkos kraštą, svarbiausias ir didžiausias miestas – Kamčiatkos Petropavlovskas. Pagrindinės ūkio šakos: žvejyba ir turizmas.

2002 m. gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno ~334 000 gyventojų (rusai – 80,8 %, ukrainiečiai – 5,8 %, koriakai – 2 %)

Dėl pusiasalyje esančio didelio ugnikalnių tankumo ir įvairovės, išskirtinio kraštovaizdžio, taip pat dėl paleoarktinės floros ir retų gyvūnų rūšių gausos 1996 m. ši teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (Kamčiatkos ugnikalniai).

Vikiteka: Kamčiatkos pusiasalis – vaizdinė ir garsinė medžiaga