PTO-4

PTO-4
PTO-4a su Estijos karo aviacijos ženklinimu
Tipas mokymų lėktuvas
Gamintojas Aviotöökoda, Talinas
Kūrėjas Voldemar Post,
Richard Tooma,
Otto Org
Pirmas skrydis 1938 m.
Pradėtas naudoti 1938 m.
Baigtas naudoti 1944 m.
Pagrindiniai naudotojai Eesti Õhuvägi
ВBC РККА
Luftwaffe
Pagaminta vnt. 7

 PTO-4 – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Estijoje sukurtas mokymuisi skirtas lėktuvas, naudotas Estijos (est. Õhuvägi), Sovietų Sąjungos ir Vokietijos (Liuftvafė) karinių oro pajėgų, taip pat civilių operatorių.

Orlaivį Estijos karo aviacijos užsakymu 1937–1938 m. sukūrė Estijos aviacijos inžinieriai Voldemar Post, Rein Tooma ir Otto Org. Šie konstruktoriai anksčiau buvo sukūrę mokymams skirtą lėktuvą PON-1. Indeksą "PTO" sudarė jo konstruktorių pavardžių pirmosios raidės (Post, Tooma, Org) ir indeksas – 4.

Konstrukciškai PTO-4 buvo medinės konstrukcijos fanera ir drobe dengtas dvivietis žemasparnis monoplanas su atviromis tandeminio tipo kabinomis ir fiksuota važiuokle, ant kurios buvo galima montuoti slides. Į orlaivį buvo montuojamas britiškas apvertas 6 cilindrų vienaeilis vidaus degimo variklis De Havilland Gypsy Six (kitur nurodoma – Gipsy Major[1]), išvystantis 120 AG.[2] Horizontaliame skrydyje orlaivis išvystydavo iki 245 km/h greitį, skrydžio lubos siekė 5 tūkst. metrų.[2]

Duomenys apie orlaivio pirmą skrydį ir bandymų datas neišliko.[3] Bandymai vyko 1938 m. vasarą. 1938 m. spalio 12 d. PTO-4 buvo oficialiai priimtas į Estijos karo aviaciją.[2]

Estijos karinės oro pajėgos įsigijo du PTO-4 (gamykliniai Nr. 161 ir 162, civiliniai numeriai ES-ASN ir ES-CFI).[2] Pirmasis jų buvo su atvira, antrasis, modifikuotas variantas PTO-4a – su uždara kabina. Greičiausiai į šį orlaivį buvo montuojamas galingesnis variklis Gipsy Major. Dar penkis vienetus įsigijo civiliai operatoriai – Estijos kariuomenės kontroliuojamas Estijos aeroklubas (est. Eesti Aeroklubi (EAK)).[1] Šie orlaiviai buvo užregistruoti numeriais ES-EAK, ES-EAL, ES-EAM, ES-EAN, ES-EAO, ES-EAP.[2] Numeris ES-EAP buvo tik rezervuotas, šiam numeriui numatytas orlaivis nebuvo sukurtas.

1939 m. vienas šių orlaivių buvo demonstruojamas Latvijoje ir siūlomas įsigyti šios šalies KOP, tačiau susidomėjimo nesulaukė.[4]

Estiją okupavus sovietams karinius PTO-4 perėmė DVRA. Trys orlaiviai buvo perduoti Estijos karinių oro pajėgų pagrindu suformuotai Raudonosios armijos 22-ojo teritorinio šaulių korpuso eskadrilei. Keturi likę lėktuvai buvo perduoti Osoaviachim aeroklubui.

Prasidėjus karui trys kariuomenės naudoti orlaiviai buvo sunaikinti 1941 m. rugsėjį Jägalos aerodrome, sovietų pajėgoms traukiantis iš Estijos. Keturis civilinius PTO-4 estai lakūnai sugebėjo paslėpti ir išsaugoti. Estiją užėmus vokiečiams buvę Estijos aeroklubo nariai mėgino pradėti skraidymus šiais lėktuvais.

PTO-4a

1942 m. keturis Estijos aeroklubo turėtus PTO-4 perėmė Liuftvafė. Šie lėktuvai gavo vokiškus registracijos numerius SB+AA, SB+AB, SB+AC bei SB+AD ir buvo perduoti Talino Ulemistės aerodrome estiškai Liuftvafės eskadrilei (Sonderstaffel Buschmann vėliau – 1./SAGr.127), vadovaujamai Gerhardo Bušmano (vok. Gerhard Buschmann).[5] Šie orlaiviai buvo naudojami mokymo ir Baltijos jūros bei Suomijos įlankos pakrantės patruliavimo misijoms. 1943 m. nusprendus, kad orlaiviai nebeatitinka patruliavimo misijoms keliamų reikalavimų, jie buvo perkelti į Liepojoje įsikūrusią naktinių skrydžių mokymo eskadrilę Erganzungs Nachtschlachtgruppe (Erg. NSGr) Ostland. Gavę naujus borto numerius (6X+AA, 6X+AB, 6X+AC ir 6X+AD) РТО-4 buvo naudojami pilotų rengimui. 1944 m. pradžioje jie buvo perkelti Pernu mieste atidarytą skraidymo mokyklą. Evakuojant šią instituciją lėktuvai buvo išvežti į Vokietiją, kur, matyt, ir buvo sunaikinti.[3][6]

Operatoriai

Estijos vėliava Estija
  • Estijos karinės oro pajėgos
  • Estijos aeroklubas
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Vokietijos vėliava Vokietija
  • Luftwaffe
    • Sonderstaffel Buschmann (specialioji Bušmano eskadrilė)
    • Erganzungs Nachtschlachtgruppe (Erg. NSGr) Ostland (Mokymų eskadrilė)

Techniniai duomenys

Bendrosios charakteristikos

Skrydžio duomenys
Maksimalus greitis

Taip pat. žr

Susiję projektai

Literatūra

  • Algab kuue lennuki ehitamine. Uus Eesti, 12. november 1938, nr. 310, lk. 7.
  • Beuteflugzeuge der Luftwaffe 1933–1945
  • Gerdessen, F. „Estonian Air Power 1918–1945“. Air Enthusiast, Eighteen, April – July 1982. Bromley, UK:Pilot Press. pp. 61–76.
  • Gerdessen, Frederik, Kitvel, Toivo, Tilk, Johannes. „Aeg. Mehed. Lennukid. Eesti lennunduse arengulugu kuni 1940. aastani“. Tallinn, 2001.
  • Humberstone, R.,. Estonian Air Force 1918–1940
  • Kitvel, Toivo, Tilk, Johannes, „Eesti lennukroonika“. Tallinn: Aviopol, 2003.
  • Kristel R. Sitz, „Tiivad“. Tallinn: Koolibri, 2003.
  • Крумкач, Андрей. Тренировочный самолёт Post, Tooma, Org PTO-4
  • Läti tellib Eestist lennukeid. Uus Eesti, 9. juuni 1939, nr. 154, lk. 2.
  • Vercamer, Arvo Lennart , Kitvel, Toivo. „Põhjakotkad 2. Eesti lennukid 1918. aastast kuni 1940. aastani“. Külim, Tallinn 2015

Išnašos

  1. ↑ 1,0 1,1 Gerdessen 1982, p. 71.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Aviation in Germany. PTO-4, „Aircraft template“.
  3. ↑ 3,0 3,1 Gerdessen, Frederik, Kitvel, Toivo, Tilk, Johannes. „Aeg. Mehed. Lennukid. Eesti lennunduse arengulugu kuni 1940. aastani“.
  4. ↑ Läti tellib Eestist lennukeid. Uus Eesti, 9. juuni 1939, nr. 154, lk. 2.
  5. ↑ Дробязко С. И.:Вторая мировая война 1939–1945. Восточные добровольцы в вермахте, полиции и СС. – М.: ООО «Издательство АСТ», 2000. – (Военно-историческая серия «СОЛДАТЪ»)
  6. ↑ Андрей Крумкач. Тренировочный самолёт Post, Tooma, Org PTO-4