Mažesniuose lėktuvuose su nedideliu fiuzeliažo skerspjūviu atraminė konstrukcija dažnai įrengiama po fiuzeliažu, taip užtikrinant daugiau vietos fiuzeliažo viduje. Tipiški tokio požiūrio pavyzdžiai yra lengvieji „Robin DR 400 Remorqueur“ ar „Airbus A320“.
Pirmuoju žemasparniu lėktuvu Lietuvos aviacijoje laikytinas 1919 m. priverstinai nutupdytas, po to nacionalizuotas ir keletą metų Karo aviacijos naudotas Junkers F.13, 1937 m. įsigyti prancūziški naikintuvaiDewoitine D.501, pirmuoju lietuviškos konstrukcijos žemasparniu – 1925 m. pirmą kartą pakilęs A. Gustaičio konstrukcijos ANBO-I.
Žemos sparno padėties pranašumai
Paprastesnė sparnų konstrukcija
Avarinio tūpimo neišskleidus važiuoklės metu, smūgis į žemę pasiskirsto per visą fiuzeliažą ir sparnus, kas sumažina jo poveikį keleiviams ir įgulai.
Geresnė sparnų apžvalga, ypač atliekant patikrinimą prieš skrydį. Daugiamotorių lėkuvų atveju, kai varikliai yra montuojami ant ar po sparnu, prieiga prie jų yra paprastesnė, patogiau aptarnauti variklius.
Lėktuvo planeris yra lengvesnis, lyginant su tokiu pačiu aukštasparniu ar vidursparniu fiuzeliažu.
Vertikalaus manevro metu, ypač esant greičiui, artimam smukos greičiui, turbulentinis oro srautas nuo sparnų mažiau įtakoja aukščio vairų efektyvumą nei aukštasparniame orlaivyje.[3]
Žemos sparno padėties trūkumai
Fiuzeliažo ir galinio sparno krašto sandūroje atsiranda difuzoriaus efektas, dėl ko padidėja indukcinis pasipriešinimas.
Didesnė rizika sparnu užkabinti žemės paviršių ar kitas antžemines kliūtis įsibėgėjimo, tūpimo ar žemo praskridimo metu.
Mažesnis šoninis orlaivio stabilumas, didesnis jautrumas šoniniam vėjui.
Tūpimo metu labiau jaučiamas žemės (ekrano) efektas nei panašiame aukštasparniame ar vidursparniame lėktuve. Dėl šio efekto gali pailgėti žemasparnio lėktuvo skridimo galutiniame tūpimo etape laikas ir atstumas, pailgėja nusileidimui reikalingas atstumas.
Didesnė tikimybė, kad į sparnuose ar po jais sumontuotus variklius, reaktyvinio lėktuvo atveju, pateks pašalinių daiktų, propelerinio lėktuvo atveju – kieto nusileidimo atveju didesnė tikimybė propelerio galu užkabinti žemės paviršių; išauga reikalavimai kilimo ir tūpimo tako kokybei.
Prastesnis matomumas žemyn pro lėktuvo iliuminatorius.