Orša

Orša
bltr. Орша, rus. Орша
            
Buvusi Oršos jėzuitų kolegija
Orša
Orša
54°28′0″ š. pl. 30°19′0″ r. ilg. / 54.46667°š. pl. 30.31667°r. ilg. / 54.46667; 30.31667 (Orša)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Oršos rajonas
Įkūrimo data 1067 m.
Vykdomojo komiteto pirmininkas Лисовский Николай
Gyventojų (2022) 104 605
Tinklalapis [orsha.vitebsk-region.gov.by]
Vikiteka Orša

Òrša [1] (bltr. Орша, rus. Орша) – miestas šiaurės rytų Baltarusijoje, prie Dniepro ir į jį įtekančios Oršicos upės. Rajono centras. Svarbus susisiekimo mazgas, geležinkelis. Per miestą eina Sankt Peterburgo–Kijevo plentas. Lengvoji, maisto pramonė, linų kombinatas, gaminamos statybinės medžiagos, staklės, instrumentai. Išlikęs Dievo apvaizdos vienuolynas (Богоявленский; XVII a. pradžia), unitų vienuolynas su cerkve (XVIII a.).

Etimologija

Miesto pavadinimas kilęs nuo upės Oršicos, prie kurios išsidėstęs miestas. M. Fasmeris šį pavadinimą laikė slavišku ir jį siejo su Rosės upės pavadinimu bei žodžiu ruslo 'vaga'.[2] V. Abajevas pavadinimą gretino su senovės indų ṛ́kṣa-, av. arša-, oset. ars 'lokys'.[3]

Pasak V. Toporovo ir O. Trubačiovo, Oršicos pavadinimas yra baltiškas. Žodžio pradžios o-, jų manymu, yra pridėtinis (jungiamas prieš priebalsius), o vandenvardžio šaknis yra *Rus-, iš kurios kilę liet. Rusnė, prūs. Russa. Šie vandenvardžiai susiję su liet. rusėti 'lėtai tekėti', rusenti 'lėtai degti'.[4]

Vėliau V. Toporovas tikslino baltišką vandenvardžio kilmės versiją ir kaip baltiškus atitikmenis nurodė prūs. Arse (upė), Arsen, Arsio (vėliau fiksuojama kaip Orschen), latv. Arsen, latg. Orša, mozūrų Arschen See, taip pat Okos aukštupio vandenvardžius Orsa, Arosa, Arsanka.[5]

Baltarusių geografas V. Žučkevičius manė, kad upės pavadinimas galėjo kilti iš formos Rža arba Ržavka (bltr. іржавы, rus. ржавый 'surūdijęs') dėl vandens spalvos.[6]

Dar viena pavadinimo kilmės versija – finiška.[7] Dalis archeologų mano, kad III tūkst. pr. m. e. pabaigoje – II tūkst. pr. m. e. pradžioje dabartinės Baltarusijos šiaurės rytuose gyveno finų tautos, ir vietovardis Orša – finų kilmės, reiškia 'tekantis vanduo, upė' arba 'vaga tekantis vanduo' (kilmės kalba nenurodoma).[8]

Istorija

Oršos pilis XVI a.

Miestas pirmą kartą paminėtas Nestoro metraštyje 1067 m. kaip Рша. Iš pradžių priklausė Polocko ir Vitebsko kunigaikštystėms. 1320 metais Orša prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kartu su Smolensku tapo svarbiu rytines valstybės sienas nuo Rusijos grėsmės saugančiu miestu (vadinamieji Smolensko vartai). Nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio Oršoje, Dniepro ir Oršicos upių santakoje, stovėjo mūrinė pilis. 1514 m. prie miesto įvyko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pergalingas Oršos mūšis prieš Maskvą – vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje. XVI a. viduryje Orša tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavieto centru, o 1620 metais ji gavo miesto savivaldos – Magdeburgo teises bei herbą – sidabrinį kryžių ir pusmėnulį po juo mėlyname fone. Kartografijoje Orša pirmą kartą pavaizduota 1589 m. valdovo Žygimanto Augusto sekretoriaus Motiejaus Strubičiaus (1530–1604) sudarytame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Livonijos ir Moskovijos žemėlapyje.[9]

Stiprindamas Oršos gynybą, Ldk Žygimantas Augustas 1551 m. miestą dešimčiai metų atleido nuo mokesčių. Tuo metu iškilo galingi fortifikacijos įrenginiai. Miestą saugojo 8 metrų aukščio penkiabokštė, 2 metrų storio tvirtovė, apjuosta pylimu, į ją vedė treji vartai. Ši tvirtovė tapo neįveikiama ją 1535, 1562 ir 1564 m. nesėkmingai bandžiusiai užimti Maskvos kariuomenei.[10] Nuo 1620 m. Oršoje pradėjo veikti spaustuvė. Gausėjanti Oršos žydų bendruomenė 1623 m. įsteigė kahalą. 1653 m. liepos 7 d. miestą nusiaubė milžiniškas gaisras, todėl valdovas Jonas Kazimieras Vaza Oršą ketveriems metams atleido nuo mokesčių. Maskvos armija prie Oršos 1654 m. sumušė etmono Jonušo Radvilos vadovaujamą LDK kariuomenę, o rugsėjo 11 d. Jakovo Čerkaskio būriai okupavo miestą. 1655 m. pradžioje rotmistrui Kristupui Stetkevičiui miestą pavyko išvaduoti, tačiau maskvėnai tų pačių metų vasarą jį užėmė antrą kartą, sudegino, ir savo rankose išlaikė iki 1660 m. pabaigos. Per penkerius metus trukusią okupaciją Orša buvo nuskurdinta ir neteko daug gyventojų. Miesto atstatymo darbai prasidėjo tik po 1667 m. Abiejų Tautų Respublikos su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste pasirašytų Andrusovo paliaubų. Šios sutarties pagrindu Abiejų Tautų Respublika Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei perleido dalį Smolensko vaivadijos, kuriai priklausė ir Orša, žemių. Todėl 1667 m. Orša buvo prijungta prie Vitebsko vaivadijos ir padaryta atskiro pavieto, kuriame posėdžiavo šios žemės bajorų seimeliai ir buvo renkami atstovai į Abiejų Tautų Respublikos Seimą bei Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, centru. Oršoje įkurta miesto seniūnija, kurios žemės priklausė Abiejų Tautų Respublikos valdovui. 1680 m. miestą nusiaubė didžiulis gaisras.

Jono Sobieskio remiami jėzuitai, dirbę čia nuo 1610 m., Oršoje 1690 m. pasistatė naują mūrinę bažnyčią ir atnaujintą dviejų aukštų kolegiją (veikusią nuo 1611 iki 1820 m.), o 1693 m. jų spaustuvėje pasirodė „Oršos kodeksas“ – dramų ir populiarių to meto Vitebsko, Naugarduko, Polocko ir Varšuvos dvaruose teatro vaidinimų rinkinys. Jėzuitai 1620 m. Oršoje įsteigė du šimtus metų veikusį (carinės Rusijos 1820 m. uždarytas) mokyklinį teatrą, sukūrė iki šių dienų išlikusį miesto parką. Prie bažnyčios 1620 m. buvo atidaryta prieglauda (infirmerijus), o 1636 m. – vaistinė. Jėzuitai kolegijoje 1618 m. pradėjo dėstyti gramatiką, 1623 m. poeziją, o 1634 m. – retoriką. Pasauliečiams studentams taip dėstyta filosofija ir moralinė teologija. 1785–1810 m. čia mokyta prancūzų, vokiečių, rusų kalbų ir matematikos.[11]

Šiaurės karo metu 1709 m. rugsėjo mėnesį į Oršą įsiveržusi Rusijos imperatoriaus Petro I kariuomenė miestą pavertė pelenais.

Lietuviai Oršoje

1387 m., Lietuvos krikšto metu, netolimuose Abolcuose Ldk Jogaila lietuviams pastatė katalikų bažnyčią ir įkūrė parapiją.[12] XIV – XVI a. Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Abolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi daugiau kaip per 200 km (daugiau žr. „Abolcai. Lietuviai“).[13][14]

Carų valdžioje

Carinis Oršos herbas

Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. pateko į Rusijos imperiją ir tapo Mogiliavo gubernijos Oršos provincijos miestu, tais metais ji gavo miesto teises.[15] 1776 m. iš Oršos atimtos Magdeburgo teisės, o 1781 m. senasis miesto herbas pakeistas į dvigalvį Rusijos imperijos erelį ir penkias strėles (simbolizuojančias senovės skitus, kurie, anot rusiškos legendos, ir įkūrė Oršą) mėlyname fone. 1796 m. Orša tapo Baltarusijos generalinės gubernijos apskrities, o nuo 1802 m. – Mogiliavo gubernijos centru, buvo Oršos apskrities centras.[16]

1812 m. liepos 6 d. Oršą užėmė Napoleono Bonaparto kariuomenė. Miesto intendantu (kariniu valdytoju) buvo paskirtas prancūzų karininkas Marija Anri Beilis, vėliau išgarsėjęs rašytojo Stendalio vardu. Prancūzijos kariuomenė traukdamasi iš Rusijos 1812 m. lapkričio mėnesį Oršą sudegino.[17]

XIX a. miestas vystėsi kaip svarbus Rusijos imperijos transporto, susisiekimo ir ryšių centras. Per Oršą vedė 1849 m. atidarytas Vitebsko-Mogiliovo traktas, 1871 m. Smolensko-Brastos geležinkelio linija, o 1881 m. miesto prieplauka priėmė pirmuosius Dnepro upe iš Mogiliovo ją pasiekusius garlaivius. 1869 m. Oršoje atidaryta telegrafo stotis, 1899 m. – Aleksandro Puškino vardo viešoji biblioteka.

XX amžiuje

1939 m. gyventojų surašymo duomenimis Oršoje gyveno 7 992 žydai, – 21,3 procento visų miesto gyventojų.[18] Atėjus II pasauliniam karui nespėję pasitraukti žydai, atsidūrę nacistinės Vokietijos okupuotoje teritorijoje, 1941 m. vasarą nacių buvo prievarta suvaryti į Oršos getą ir tų pačių metų pabaigoje dauguma jų (5-6 tūkst.) išžudyti.[19]

Sovietinis Oršos herbas

Per II pasaulinį karą 1941 m. birželio 14 d. mūšyje prie Oršos, o birželio 16 d. – pačiame mieste Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos pirmą kartą panaudojo reaktyvinės artilerijos įrenginį „Katiušą“. Tokiam įvykiui paminėti po karo Oršos centre iškilo paminklas šiam artilerijos pabūklui.

Kultūros paveldas

XVII–XVIII a. valdant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Oršoje iškilo nemažai krikščioniškų šventovių ir vienuolynų. Be soboro ir kelių stačiatikių cerkvių, čia buvo įsikūrę bernardinų, pranciškonų, domininkonų, jėzuitų, trinitorių, misionierių, marijavičių, taip pat bazilijonų ir bazilijonių vienuolynai su savo bažnyčiomis.[20]

XVIII a. jėzuitų kolegijos rūmai. Pradėti statyti 1717 m., ir bursa, statyta 1786–1788 m. Likvidavus jėzuitų ordiną XIX a. viduryje pastatai išardyti. Iki XXI a. pradžios buvo likę tik buvusių kolegijos rūmų fragmentai. 2006–2008 m. statiniai atstatyti;

Buvęs bernardinų vienuolynas, 1636 m. funduotas valdovo Vladislovo Vazos. Vienuolyno patalpose įkurta miesto ligoninė;

XIV–XVII a. vidurio Oršos pilis;

Jėzuitų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, rekonstruota 1741–1765, sunaikinta XIX amžiuje;

Pranciškonų bažnyčia;

Bernardinų bažnyčia;

Gyventojai

Oršos gyventojai:

XVII a. 1772 m. 1776 m. 1881 m. 1897 m. 1912 m. 1939 m. 1959 m. 1970 m. 1979 m. 1995 m. 2006 m. 2009 m. 2014 m.
5 000[21] 793 1 700 5 025 13 161 21 583 37 000 64 400 100 600 112 397 125 000 125 530 122 200 116 936

Žymūs žmonės

  • Stendalis (1783–1842) – pasaulinio garso prancūzų rašytojas, romanistas, kaip Napoleono kariuomenės karininkas buvo 1812 m. paskirtas Oršos intendantu;
  • Tomas Zanas (1796–1855) – rašytojas, filaretų ir filomatų draugijų steigėjas, šubravcų (nenaudėlių) bei masonų draugijos narys, mineralų tyrinėtojas. Su šeima palaidotas Smalėnuose, netoli Oršos;

Sportas

  • FK Orša – futbolo klubas;
  • Oršos miesto stadionas, kurio talpa – 2852 žiūrovai.

Šaltiniai

  1. ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. ↑ Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. В 4 т. – М.: Прогресс, 1987. – Т. 3. – С. 155.
  3. ↑ Абаев В. И. Русский гидро-, топоним Орша // Вопросы языкознания. – 1985. – № 6. – С. 42.
  4. ↑ Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. – М.: Изд-во АН СССР, 1962. – С. 200.
  5. ↑ Топоров В. Н. Балтийский элемент в гидронимии Поочья. // Балто-славянские исследования.. – 1988. – С. 171.
  6. ↑ Жучкевич В. А. Краткий топонимический словарь Белоруссии. – Мн., 1974. – С. 273.
  7. ↑ Памяць. Орша. Аршанскi раён. / Г. П. Пашкоў, Т. Г. Iгнацьева i iнш. (рэдкал.). – Мн.: «Беларуская энцыклапедыя», 1999. – Т. 1. – 377 с. – (Гісторыка-дакументальная хроніка гарадоў і раёнаў Беларусі). – 3000 экз. – ISBN 985-11-0156-7.
  8. ↑ Гісторыя г. Оршы (белор.). Прыдзвінскі край: гісторыя і сучаснасць. ГУ «Витебская областная библиотека им. В. И. Ленина».
  9. ↑ http://www.ldfondas.lt/lt/autoriai.html?author=19777 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ M. A. Tkaćou, Zamki Belorussii, Mińsk 1987, s. 93-100
  11. ↑ http://www.jezuici.krakow.pl/cgi-bin/rjbo?b=enc&n=4805&q=0
  12. ↑ Orša. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 462
  13. ↑ Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 61. ISBN -004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  14. ↑ Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 59. ISBN -004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  15. ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 321
  16. ↑ Orsza. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 598 psl. (lenk.)
  17. ↑ http://orsha.vitebsk-region.gov.by/ru/new_3/ Archyvuota kopija 2015-05-03 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ Distribution of the Jewish population of the USSR 1939 / edit Mordechai Altshuler. — Jerusalem, 1993. — P. 39.
  19. ↑ Винница, Г. Орша// Холокост на территории СССР: энциклопедия / гл. ред. И. А. Альтман — М., 2009. — С.698 — 700.
  20. ↑ Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 333.
  21. ↑ Ткачев М. А. Замки Беларуси / М. А. Ткачев. – Мн.: Беларусь, 2002. P. 86.