Nikolajus Vasiljevičius Krylenko (rus. Hиколай Васильевич Крыленко, 1885 m. gegužės 2 arba 14 d. Bechtejeve, Smolensko gubernija – 1938 m. liepos 29 d. Maskvoje) – sovietų revoliucionierius, politikas, teisininkas (prokuroras), įtakojęs tarybinę justiciją iki pat XX a. 3 dešimtmečio vidurio.
Biografija
1895 m. buvo priimtas į Liublino klasikinę gimnaziją. 1903 m. pabaigęs gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1904 m. priklausė bolševikų partijai. Nuo 1911 m. dirbo leidžiant bolševikų laikraštį „Žvaigždė“ (Звѣзда). 1912 m. pradėjo karinę tarnybą Rusijos imperijos kariuomenėje, 1913 m. jaunesnysis leitenantas. 1913 m. tapo Dūmos frakcijos pagrindinio partijos organo asistentu. Vienas iš Spalio perversmo vykdytojų. Išrinktas į Rusijos Steigiamąjį susirinkimą nuo bolševikų partijos. 1922 m. liaudies komisaro pavaduotojas teisėsaugai. 1931 m. pradėjo vadovauti komisariatui bei paskirtas generaliniu prokuroru.
XX a. 2-3 dešimtmetyje buvo pagrindiniu kaltintoju daugelyje sensacinių bylų. Įtakojo ankstyvosios tarybinės teisės ir teisėsaugos aparato kūrimąsi, baudžiamąją teisėkūrą. Būdamas teisingumo komisaru išviešino nemažai Rusijos pilietinio karo metų procesinių dokumentų, bylų (ypač XX a. 2 deš. vykusių teismo procesų), vėliau tapusių vertingais istoriniais šaltiniais. 1938 m. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija nuteisė jį mirties bausme. 1955 m. reabilituotas.
Literatūra
