Nerėpų k. senosios kapinės, vadinamos Marų kapais, Maro kapeliais, Senkapiais (valstybės saugoma regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė: unikalus kodas – 24233; senas registro kodas – L566) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, Nerėpų kaime (Imbarės seniūnija), 0,25 km į vakarus nuo kelio Erlėnai-Nerėpai, kairiajame Erlos upelio krante.
Vieta
Įrengtos Erlos upelio slėnio šlaite esančioje terasoje, žemėjančioje į vakarus. Kapinės netaisyklingo stačiakampio plano, pailgos šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 35 m ilgio ir 27 pločio, apaugusios medžiais. Paviršiuje kyšo keletas stambių lauko akmenų, o ties viduriu stovi paminklinis kryžius. Į rytus nuo kapinių stovi anotacinis ženklas.
Memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas. Teritorijos plotas – 0,09 ha, perimetras – 123 m.
Kryžius
Kryžius antkapinio paminklo tipo, keturių tarpsnių. Jį sudaro 3 tašytos, stačiakampės stačiasienės akmens plokštės, virš kurių kyla metalinis kryžius kiauravidure kryžma. Viršutinėje plokštės vakarinėje plokštumoje iškaltas sunkiai įskaitomas užrašas: „Už čia ilsančius / steigėjai paminklo / SKRYPKAUSKAI".
Istorija
Kapinės veikė XVI – XVIII a. Jose laidoti Nerėpų kaimo gyventojai. Vadinamos Kapaliais, Marų kapais, Maro kapeliais, Senkapiais. Kapines uždarius, jose nuo XIX a. retsykiais be kunigo buvo laidojami savižudžiai ir nekrikštyti mirę kūdikiai, kurių nepriimdavo į Salantų parapijos kapines. Paskutinės palaidotos 1920 m. šiltinės aukos.
Nuo seno jose stovėjo keli aukšti, ąžuoliniaikryžiai, kuriems sunykus Edvardas Nikontas 1936 m. pastatė akmeninį paminklinį kryžių. Seniau kapinėse vykdavo gegužinės pamaldos, į kurias sueidavo visi kaimo gyventojai. Sovietmečiu kapinės buvo suniokotos, o kryžius nuverstas. Aloyzo ir Birutės Skripkauskų rūpesčiu jis atstatytas ir pašventintas.
1997 m. gruodžio 31 d. įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą (registro kodas L566),[1], 2005 m. balandžio 19 d. pripažintos valstybės saugoma kultūros vertybe.[2]
Aldona Beržanskienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. – Erlėnai, 2006. – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros darbų rankraštynas. – L. 47-48.