- Apie kaimą Skuodo rajone žr. Nerėpai (Skuodas).
Nerėpai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės šiaurinės rytiniame pakraštyje, 4 km į šiaurės rytus nuo Salantų, Erlos kairiajame krante.
Geografija
Kaimas plyti tarp Erlos ir Salanto–Notės upių slėnių esančios pakilumos viršūnėje. Ribojasi su Nerėpais, Dvarčininkais, Kalniškiais, Erlėnais ir Šaučikiais. Iš kaimo išteka Pagilbrastis, vakarine dalimi praeina kelias Nerėpai–Kalniškiai. Centrinėje ir rytinėje dalyje auga Nerėpų miškas.
Istorija
Nerėpai (lenk. Nereppy) pirmąkart paminėti 1568 m.[2] Kaimas žemė plytėjo tarp Salanto ir Erlos, ribojosi su Erlėnais, Šaučikiais, Šaukliais, Kulaliais, Baidotais ir Laiviais. XVIII a. priklausė Vilniaus trinitorių vienuolynui, o dvasiniu gyvenimu nuo 1630 m. rūpinosi Salantų bažnyčios kunigai.
1750 m. buvo 11, 1821, 1843 ir 1846 m. – 9, 1866 m. – 8 dūmai.[3]
Valakinio-gatvinio kaimo sodybos stovėjo abipus kelio Erlėnai–Nerėpai–Šaukliai. Šiaurinėje dalyje plytėjo dvaro miškas, besiribojantis su Šaučikių žeme ir vadintas bendru vardu – Šaučikine. Jame buvo kaimo ganyklos, XVII–XVIII a. kūrėsi vienkieminis Nerėpų užusienis. Žemdirbių pastangas įsisavinti akmeningas iškirsto miško žemes liudija akmenų krūsnys ir aptvarai, ženklinantys buvusių laukų ribas. Erlos upelio kairiojo kranto slėnyje plytėjo bendro naudojimo šienaujamos pievos ir ganyklos. Nuo gretimo Šaučikių kaimo Nerėpus skyrė tiesus, iš akmenų sukrautas pylimas, kurio fragmentas išliko Šaučikinės miško vakariniame pakraštyje.
Po 1831 m. sukilimo Nerėpai buvo atimti iš trinitorių vienuolyno ir perduoti valstybiniam Mosėdžio dvarui. 1870 m. kaime ir Nerėpų užusienyje buvo 27 revizinės sielos (prievolininkai vyrai) ir 247 rėžiai žemės, už kurią valstiečiai mokėjo valstybei žemės mokestį.[4] XIX a. kaimo žemių rytinėje dalyje atsirado Dvarčininkai, o pietinėje – Kalniškiai. Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, kaimas buvo priskirtas Mosėdžio valsčiaus Mosėdžio seniūnijai.
1923m. buvo 14 ūkių.[5] XIX a. II pusės – XX a. žemės reformų metu Nerėpai neteko rytinės žemių dalies, kuri buvo priskirta Šaučikiams ir Erlėnams. Išlikęs kaimo branduolys per sovietmečio administracinio-teritorinio suskirstymo reformas padalintas pusiau: Skuodo rajonui liko šiaurinė Nerėpų dalis, o pietinė buvo priskirta Kretingos rajonui.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas
|
| 1861–1915 m.
|
Mosėdžio seniūnija, Mosėdžio valsčius, Telšių apskritis
|
| 1915–1919 m.
|
Mosėdžio valsčius, Kretingos apskritis, Oberosto Lietuvos sritis
|
| 1919–1950 m.
|
Mosėdžio valsčius, Kretingos apskritis
|
| 1950–1954 m.
|
Šauklių apylinkė, Salantų rajonas
|
| 1954–1959 m.
|
Erlėnų apylinkė, Salantų rajonas
|
| 1959–1995 m.
|
Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas
|
| 1995–2009 m.
|
Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
|
| nuo 2009 m.
|
Erlėnų seniūnaitija, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
|
Gyventojai
Kultūros paveldas
- Nerėpų senosios kapinės (XVI a. - XX a. pr.)
- Monumentalus kryžius (XX a. I pusė; stovėjo Juozo ir Monikos Beniušių sodyboje, kurią nugriovus 1994 m. perkeltas į Erlėnų k., prie Genovaitės Beniušytės-Ramonienės namo).
- Koplytėlė su ornamentuotais kryželiais ir Švč. Lurdo Marijos skuptūra (XX a. I p.; meistras Antanas Aklys; atnaujinta apie 1980 m.; meistras Stasys Valužis). Medinė, stačiakampė stačiasienė, vienanavė, su aklinu trikampiu frontonu, paremtu ant 2 kolonėlių, ir dvišlaičiu stogeliu. Koplytėlė 1,73 m aukščio, apjuosta lauko akmenų aptvaro ir statinių tvoros.
Galerija
Šaltiniai
- ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
- ↑ Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – Ap. 1, f. 1292. – B. 170
- ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71, 73
Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 16 (Nerepty)
- ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи: Составленъ в 1870 году. – C. 85
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 117
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 8,0 8,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- Julius Kanarskas. Kultūros paveldo objektų stebėsenos 2004 metais ataskaita. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 504.
- Aldona Beržanskienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. – Erlėnai, 2006. – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros darbų rankraštynas. – L. 42, 47-48.
Nuorodos
