Neolitas (gr. neos 'naujas', lithos 'akmuo'), naujasis akmens amžius – laikotarpis, tradiciškai laikomas paskutine akmens amžiaus dalimi. Europoje jis truko nuo apytikriai 4500 iki 1800 m.pr.m.e.^[1], Lietuvoje – nuo 3500 iki 1500 m.pr.m.e.^[2]

Lietuvoje neolito pradžia siejama su keramikos, gludintų titnaginių ir kitokių akmeninių įrankių atsiradimu, jų gręžimo technologijos atsiradimu. Apie 4 tūkst. pr.m.e. viduryje atsiranda keramika. Neolitas Lietuvoje baigėsi atsiradus pirmiesiems metalų lydiniams. Neolitą Lietuvoje keičia žalvario amžius. Neolito pabaigoje pradėti auginti naminiai gyvuliai ir javai. Žmonės tapo sėslesni, dvasinis gyvenimas – sudėtingesnis. Tai Lietuvos neolito apibūdinimas, nes neolito technologijų atsiradimas ir išplitimas skirtingose šalyse labai skiriasi. Pietų ir Vidurio Europoje neolitas yra siejamas su gamybinio ūkio (žemdirbystė ir gyvulininkystė) įsigalėjimu, vadinamąja neolitine revoliucija. Lietuvos teritorijos neolitui gamybinis ūkis nebuvo svarbiausiu bruožu, jos kultūroms labiau būdingas pasisavinamasis ūkis.^[3]

Gyvenimo sąlygos labai priklausė nuo klimato, kuris pradžioje buvo jūrinis (atlantinis)^[2], o vegetacijos periodas ilgesnis nei dabar. Tuo metu išplito ąžuolai, kiti lapuočiai, liepos, guobos. Klimatas perėjo į subborealinį 3000–500 m. pr. m. e., atšalo, tapo drėgnas, vėl įsivyravo spygliuočiai.

Lietuvos ir Rytų Baltijos regiono neolitas skirstomas į:

• Ankstyvąjį bei vidurinįjį (IV–III tūkst. pr.m.e) ir
• Vėlyvąjį (III tūkst. pr.m.e. pabaiga – II tūkst. pradžia)^[4]

Ankstyvajame ir viduriniajame neolite Lietuvoje matome mezolitinių kultūrų tąsą:

• Neolitinė Nemuno kultūra (išskiriamos Dubičių ir Cedmaro kultūros)
• Narvos kultūra

Šioms kultūroms poveikį darė šukinės – duobelinės keramikos kultūra, kuri siejama su ugrofiniškomis gentimis (šukinės-duobelinės kultūros keramikos liekanų rasta Kretuone^[2]). Kita įtaka – iš rutulinių amforų kultūros, kartu su kanapėm ir sorom. Su ta pačia kultūra siejamas ir gyvulių domestikacija. Keramikai būdingas lengvumas, nes daug organinių priemaišų.

Neolitinė Nemuno kultūra susiformavo mezolitinės Nemunos kultūros teritorijoje. Šios kultūros paminklų surasta mažai. Būdinga mezolito tąsa titnago dirbiniuose, formos prastėja. Atsiranda keramika. Titnago dirbiniai: vienagaliai skaldytiniai, gremžtukai, rėžtukai, mikrolitai, grąžteliai, ovaliniai kirveliai. Atsiranda gludintų akmeninių kirvelių nuolaužos, geriau apdirbti strėlių antgaliai. Seniausieji puodai dažniausiai neornamentuoti, kartais tik papuošti įspaustomis netaisyklingomis duobutėmis, menkai išdegti. Pagrindinis puodų tipas – dideli, smailiadugniai, plačiaangiai puodai. Spėjama, kad tokia forma buvo mėgdžiojami odiniai maišai. Keramika liesinta grūsto kvarcito priemaišomis.

Paplitimas nėra galutinai aiškus, didesnė dauguma paminklų pietryčių Lietuvoje. Manoma, kad buvo paplitusi nuo Nemuno vidurupio ir aukštupio iki Vyslos žemupio, pietuose siekė Narevo-Bugo santaką ir vakarinę dabartinės Baltarusijos Polesės dalį.^[5] Šiaurėje buvo Narvos kultūra, šiaurės rytuose – Valdajaus ir Volgos aukštupio, pietryčiuose – Dniepro-Donecko kultūra, vakaruose Lenkijos šukinės keramikos kultūra.

Tarp svarbiausių Lietuvoje tyrinėtų gyvenviečių yra Dubičiai, Margiai, Versminis (Varėnos raj.).^[2]

Narvos kultūra buvo kultūrų grupė paplitusi į šiaurę nuo Nemuno kultūros (šiaurinė ir vakarinė Lietuvos dalis) ir išsirutuliojusi iš ankstesnės Kundos kultūros. Chronologija – 4-3 tūkst. pr. m. e. pirma pusė. Kultūra užėmė didelius plotus – šiaurėje apėmė visą Estiją, Latviją, rytuose siekė Ladogos, Ilmenio ežerus, buvo paplitusi Pskovo srities pietinėje dalyje ir Baltarusijos šiaurėje.^[4] Dėl plataus paplitimo Lietuvoje skiriami keli jos variantai: pajūrinis (vakarinis, šiaurės vakarinis) ir labiau žemyninis (rytinis, pietrytinis). Pajūriniam variantui priskiriamos gyvenvietės Nidoje, Šventojoje, Sarnatėje. Žemyniniam atstovauja Jara 1-4, Kretuonas-1, Pakretuonė 1-4, Sudota-2, Kretuonys-1, Paramelis-2 ir kt.

Kultūra buvo paplitusi teritorijoje, kur buvo mažai gero titnago, todėl Narvos kultūroje vyravo kaulo ir rago dirbiniai. Puodai mažiau ornamentuoti, jų lipdymui turėjo įtakos Valdajaus kultūra. Gyveno pusiaužeminėse arba stulpinės konstrukcijos namuose.^[6]

Iš dirbinių aptinkami: ietigaliai, strėlių antgaliai, žeberklai, durklai, peikenos, meškerių kabliukai, ylos, kirviai, kaltai, kapliai.^[4] Iš gintaro daryti papuošalai – pakabukai, vamzdeliniai karoliai, taip pat sagutės ir figūrėlės. Lietuvoje surinktų tokių dirbinių galima pasižiūrėti Gintaro muziejuje, Palangoje. Gintariniai dirbiniai mainų keliu nuo III tūkst. pr. m. e. plito į šiaurę – šukinės-duobelinės keramikos kultūros sritį. Vėliau gintaro dirbiniai pateko ir į pietinę rutulinių amforų kultūrą. Tai buvo labiau išsivysčiusi gyvulių augintojų ir žemdirbių kultūra, todėl ten daugiausia „eksportuoti“ žymiai sudėtingesni dirbiniai, nei šiaurinėms kultūroms.

Dėl ekstensyvaus ūkio gyvenvietės nedidelės ir nutolusios viena nuo kitos (didelių medžioklės plotų būtinybė). Dažniausia randamos prie ežerų, netoli moreninių kalvų. Pastatai keturkampiai. Nemuno-Narvos kultūrų rytuose randama ovalinių pastatų.

Medžiojama ietimis, strėlėmis. Lietuvos teritorijoje daugiausia medžioti briedžiai ir taurieji elniai, taip pat kailiniai žvėreliai, paukščiai. Pajūryje žeberklais medžioti ruoniai.^[7] Atsiranda bučiai, iš liepos karnos megzti tinklai skirtingais akių dydžiais, luotai, irklai, žuvišakės. Randamos kanapės ir soros. Žemę apdirbdavo kapliais. Egzistavo gintaro dirbtuvės – Šventosios 23-ioji gyvenvietė, Latvijoje prie Lubano ežero.

III tūkstantmetyje Nemuno ir Narvos kultūros iš šiaurės Šukinės keramikos kultūros sričių kultūrinių mainų keliu gavo žaliojo skalūno dirbinių – skobtelių, kirvelių, ietigalių. jie galbūt buvo mainomi į gintaro dirbinius.^[4]

Vėlyvajame neolite Lietuvos teritorijoje aptinkama Virvelinės keramikos kultūros (dėl jai būdingos formos akmeninių kirvių kartais vadinama laivinių kovos kirvių kultūra) pėdsakų.^[8] Ši kultūra dažnai siejama su indoeuropiečiais. Pabaltijy, Okos, Dniepro baseine, iš dalies Suomijoje paplitusi laivinių kovos kirvių kultūra siejama su protobaltais. Pietvakariuose buvo rutulinių amforų kultūra.

„Virvelininkai“ buvo europeoidai, klajokliai, gyvulių augintojai, raiteliai. Ateiviai atsirito dviem bangomis, perėjo per Lietuvą, Latviją, Estiją, pasiekė Suomiją. Virvelinės keramikos žmonės atsinešė virvelinius puodus ir plokščiadugnių puodų madą. Pagal formą juos galima skirstyti į taures, amforas, dubenėlius ir plačiakakles puodynes. Molyje įmaišyta grūsto granito, todėl jie patvaresni. Puodai turi nedideles storokas ąseles arba prilipdytus atsikišimus, kai kurie yra su skylutėmis virvelei įverti. Virvelininkai nežinojo žvejybos, bet atsinešė kanapes, soras, augino anksčiau čia nežinotus gyvulius: arklius, avis, ožkas. Žmones laidojo suriestus, be ochros. Virvelininkai perėmė gintaro apdirbimo techniką, nors jų dirbiniai paprastesni.

Pasak tradicinio požiūrio Pabaltijo Virvelinės keramikos kultūra įsiveržė ir asimiliavo Nemuno kultūrą, o šiaurėje – vakarinę Narvos kultūros dalį. Iš Narvos ir Nemuno kultūrų veikiant Virvelinės keramikos kultūrai bei Rutulinių amforų kultūrai susidarė maišyta su Virvelinės keramikos kultūra sritis – Pamarių (Žucevo) kultūra. Skiriama tikroji Pamarių kultūra, kurios paminklai aptinkami siaurame pajūrio ruože tarp šiaurės Lenkijoje, Karaliaučiaus srityje, Lietuvos pajūryje ir Žemaičių aukštumoje, ir jos įtakos zona.^[9] Svarbiausios tyrinėtos šios kultūros gyvenvietės Lietuvos teritorijoje yra Nida, Juodkrantė, Alksnynė, jai taip pat kartais priskiriamos Duonkalnio, Šarnelės, Jaros ir kelios Šventosios gyvenvietės.^[2]

Kitaip virvelininkų svarbą, po daugelio kasinėjimų metų ir medžiagos sukauptos fonduose tyrimo, traktuoja Mokslų Akademijos instituto archeologų vadovas habil.dr. A. Girininkas, virvelininkų įtaką laikydamas itin ribota, baltus – autochtonais, o ne ateiviais. Remiantis naujesniais tyrimais taip pat teigiama, kad Pamarių kultūra formavosi dar prieš pasirodant Europoje virvelininkų kultūriniams kompleksams, tuo pačiu laikotarpiu kaip ir Rutulinių amforų kultūra.^[10]

Atskiros nuomonės laikosi M. Gimbutienė. Ji Europos indoeuropėjimo pradžią sieja su pilkapių (kurganų) kultūros įsiveržimu į Vakarų Europą (4300–3000 m. pr. m. e.). Iš pietinių stepių įsiveržusios gyvulių augintojų gentys, kurios siejamos su indoeuropiečiais, sunaikino Centrinės ir Pietų Europos neolitines žemdirbių kultūras. M. Gimbutienės nuomone V. Europoje susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, kuri plėsdamasi į Baltijos pajūrį (3 tūkst. II pusė – vidurys) ir šiaurės rytų Europą atnešė rutulinių amforų kultūrą, virvelinę keramiką.

Pamarių kultūros gyventojai puošėsi labai gražaus darbo gintaro kabučiais, tačiau, matyt, vertindami gintarą, kaip stebuklingą medžiagą, dažnai nešiojo ir visai natūralius gintaro gabalėlius, pragręžę skylutę. Manoma, kad Pamario kultūros tąsa yra brūkšniuotoji keramika.

M. Gimbutienės teigimu Anatolijos, Centrinės ir Pietų Europos ankstyvojo neolito kultūrose nerasta duomenų, rodančių ten buvus patriarchalinę indoeuropietinio tipo sistemą, nes neaptikta nei vyrų valdovų kapų, nei piliakalnių. Ji taip pat teigia, jog šios neolitinės kultūros buvo egalitarinės, su vienoda vyrų ir moterų padėtimi.

Sprendžiant iš gyvenviečių gimininę bendruomenę sudarė kelios šeimos. Ankstyvajame neolite giminės mažai bendrauja, vedybos pagrįstos egzogaminiais principais.

Kapų rasta labai mažai. Būdingi griautiniai kapai, į kuriuos dedama ochros, kojos ištiestos. Laidojama arti gyvenviečių. Kretuono kapai panašūs į nužudytųjų palaidojimą.

Nemuno kultūrai priskiriama viena rasta kaukolė. Joje nėra ryškių mongoloidinių bruožų. Priskiriama europeoidams. Narvos kultūroje pastebimo plačios kaukolės, turėjusios rytietiškų komponentų. Tuo tarpu šukinės – duobelinės keramikos žmonės turėjo daug mongoloidiškų bruožų. Manoma, kad dabartinės Estijos teritorijoje Narvos kultūros žmonės pradėjo metizuotis. Narvos ir Nemuno kultūrų žmonės buvo nuo seno įsikūrusių europidų palikuonys, tačiau šiaurėje susiformavo mišrus tipas. Dantys yra europietiško odontologinio tipo. Šių dviejų kultūrų atstovai neišnyko, o vėliau dalyvavo baltų susiformavime. Narvos kultūros branduolyje turėjo kilti protobaltai.

Vėlyvajame neolite atsikėlę indoeuropiečiai susiliejo su vietos gyventojais, atsirado prabaltai – baltų protėviai. Pagal tradicinę nuomonę, vėlyvajame neolite (2300–1600 m. pr. m. e.) galima kalbėti apie baltų kultūros susiformavimą. Pagal kitą – naujausią aiškinimą (habil.dr. A. Girininkas) – per akmens amžių vyko nuosekli vietinių genčių raida, baltai yra autochtonai, o vietinių gyventojų asimiliacijos bruožų nėra (iš virvelininkų pusės).

Baltai gyveno nuo Vyslos iki Okos, Volgos, siekė vidurio Latviją – Pskovo sritį.