Mėlynė (Vaccinium myrtillus) – erikinių (Ericaceae) šeimos vasaržalis puskrūmis su šliaužiančiu požeminiu stiebu, labai išsišakojusiomis, kylančiomis žaliomis aštriai keturbriaunėmis šakomis.
PožymiaiMėlynės uogosMėlynių krūmas anksti pavasarįMėlynių rinkimas rinktuvu, taip vad. šukomis
Apibūdinimas
Mėlynės puskrūmis auga 15-40 cm, rečiau iki 50 cm aukščio. Jų stiebas status, briaunotas, šakotas. Lapai ovališki, nusmailėjusia viršūne, trumpakočiai, smulkiai dantytais kraštais, 1-3 cm ilgio, 0,6-1,8 cm pločio. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi, šakų viršūnės išlieka žalios, minkštos ir žiemą gali apšalti. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis.
Pavieniai rutuliški žiedai išauga ant trumpų kotelių. Taurelė priaugusi prie mezginės, vos įžiūrima. Vainikėlis rausvas, suaugtinis, pūstas, išlikusi viršūninė anga su trumpomis, bukomis skiautėmis. Mėlynė pražysta gegužės pradžioje, intensyviausias žydėjimas iki birželio vidurio, vėliau iki rudens galima rasti pavienių žiedų. Vaisiai – rutuliškos, tamsiai mėlynos, su apnaša uogos, 8-12 mm skersmens. Lietuvoje jos prinoksta liepos pradžioje ir laikosi iki rugsėjo.
Paplitimas pasaulyje
Mėlynės savaime paplitusios beveik visoje Europoje (išskyrus tolimus pietus, pietryčius ir tolimus šiaurės rytus) ir Vakarų Sibire. Europos pietinėse dalyse auga iki 2 km aukštyje.
Paplitimas ir augavietės Lietuvoje
Mėlynės dažnos visoje Lietuvoje, ypač Aukštaitijos ir Dzūkijos miškuose. Tai miškų augalas. Auga nelabai ūksminguose, vidutinio drėgnumo, drėgnokuose, drėgnuose ir pelkėtuose pušynuose, eglynuose, rečiau beržynuose, kartais ir kimininėse pelkėse, aukštesnėse vietose. Mėlyniniai pušynai (Pinetum myrtillosum), vadinamieji skaistšiliai, ir retesni mėlyniniai eglynai (Piceetum myrtillosum) sudaro apie 25 proc. viso Lietuvos miškų ploto. Mėgsta rūgščius, puveningus dirvožemius. Anot dendrologoMindaugo Navasičio vadovėlyje „Dendrologija“ pateiktų skaičių, Lietuvoje yra apie 18 tūkst. hektarų mėlynynų. Monografijoje „Lietuvos dendroflora“, besiremiančioje 2001 m. Lietuvos miškų ūkio statistikos duomenimis, rašoma, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 64 tūkst. hektarų mėlynynų.
Vidutinis mėlynių derlingumas 700 kg/ha, derlingais metais 1200 kg/ha. Pagal 2001 metų Lietuvos miškų ūkio statistiką, kasmet superkama iki 1-3 tonų mėlynių uogų.[reikalingas šaltinis]
Be tipinio mėlynės varieteto (Vaccinium myrtillus var. myrtillus), šalyje randami dar 4 varietetai:
Juodauogė mėlynė (Vaccinium myrtillus var. epruinosum) – uogos juodos, blizgančios, be melsvo apnašo, jų vidus purpurinis, kiek smulkesnės negu tipinės formos;
Baltauogė mėlynė (Vaccinium myrtillus var. leucocarpum) – uogos gelsvai baltos;
Rausvauogė mėlynė (Vaccinium myrtillus var. roseolo-vioalaceum) – uogos violetiškai rausvos.
Vaccinium myrtillus var. pseudotypicum – uogos raudonai violetinės, beveik juodos, minkštimas bespalvis.
Mėlynės turi įtakos dirvodarai – gamina rūgštų humusą, skatina jaurėjimą. Mėlynių sąžalynuose slapstosi ir minta kai kurie miško paukščiai ir gyvūnai, juose rasta apie du šimtus rūšių įvairių vabzdžių, daugiausia naudingų. Uogų sultimis galima dažyti vyną. Žieduose yra nektaro. Visa žolė turi gydomųjų medžiagų, ypač vertingos uogos. Jose randama įvairių, žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Uogose yra angliavandenių, organinių rūgščių, vitaminų (ypač P), glikozidų, regėjimą sutemoje skatinančių medžiagų. Mėlynėse yra 3,5-7% cukraus, 1% laisvųjų organinių rūgščių (citrinos, obuolių, gintaro, pieno, oksalo), pektinų, truputis baltymų ir mirtilino (mirtilinas panašiai veikia organizmą kaip insulinas), todėl mėlynės tinkamos vartoti sergantiems cukralige, o uogų kisielius – sergantiems skrandžio ligomis. Iš jų gaminama uogienė, džemas, kisielius, kompotas.
Sinonimai
Kiti mėlynių pavadinimai vartoti ar vartojami Lietuvoje: mėlynuogė, nemuogė, šilojėliai, treškė.
