M. K. Oginskis valdė Slanimą, pasistatydino jame puošnią rezidenciją, kurioje turėjo orkestrą ir buvo įkūręs operos teatrą (veikė 1764–1784 m., jame buvo italų operos ir vietos baudžiauninkų baleto trupės).
1753–1761 m. ir 1782–1787 m. diplomatiniais ir tarnybiniais reikalais ne kartą lankėsi Vakarų Europoje, matė iš arti joje prasidedančią pramoninę revoliuciją ir pats stengėsi, kad Lietuva neatsiliktų.
Steigė pramonės įmones ir manufaktūras Lietuvoje ir Baltarusijoje. Nutiesė kelią Pinskas – Volynė. 1777 m. įsteigė spaustuvę (veikė iki 1782 m.).
1768 m. vasario 29 d. - 1793 m. liepos 6 d. Lietuvos Didysis etmonas. 1771 m. prisijungė prie Baro konfederacijos. 1771 m. pralaimėjo Stolovičių mūšį Rusijos imperijos kariuomenei, kuriai vadovavo Aleksandras Suvorovas. Svarbiausias etmono rūpestis pirmaisiais Baro konfederacijos veiklos metais buvo atgauti etmonų teises, kurios buvo apribotos 1764 m. reformos metu. Tai, kad Prancūzija pažadėjo konfederacijos pergalės atveju grąžinti senąsias etmonų prerogatyvas, turėjo didelę reikšmę etmono sprendimui prisijungti prie konfederacijos.
Eidamas LDK didžiojo etmono pareigas M. K. Oginskis vykdė šias reformas:
bandė įgyvendinti Seimo sprendimą didinti kariuomenei algas;
užsiėmė leidybos skatinimu: išleido kavalerijos reguliamino ir rikiuotės formą pėstininkams lenkų kalba;
stengėsi pagerinti materialinį kavalerijos regimentų aprūpinimą.
Baro konfederacijai pralaimėjus pasitraukė į užsienį. Grįžo 1776 m.
Kūryba
Sukūrė operų, pats piešė ir tapė, globojo muzikus, artistus, dailininkus, išleido pasakų ir poezijos rinkinių.
.jpg)
