PROFILPELAJAR.COM

Mozyriaus mūšis (1649)

Data	1649 m. vasario 9-10 d.
Vieta	Mozyrius, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (dab. Baltarusija)
Rezultatas	LDK pajėgų pergalė

Konflikto šalys

LDK kariuomenė

Jonušo Radvilos samdiniai

Zaporožės kazokai
Maištaujantys valstiečiai

Vadovai ir kariniai vadai

Jonušas Radvila

Ivan Stoliar
Sedliar (miestiečių vadas)
Michenko (kazokų vadas)

Pajėgos

~11 000

Nežinoma

Nuostoliai

Nežinoma

Mozyriaus mūšis – vienas Chmelnickio sukilimo epizodų, 1649 m. vasario 9-10 d. įvykęs B. Chmelnickio sukilimą palaikiusių maištininkų užimto Mozyriaus miesto šturmas, kurį vykdė LDK etmono Jonušo Radvilos vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė ir paties J. Radvilos samdytų karių daliniai.

Priešistorė

1648 m. kairiakrantėje Ukrainoje, tuo metu priklausiusioje į ATR sudėtį įėjusiai Lenkijos karalystei, prasidėjo Bogdano Chmelnickio vadovaujamas sukilimas. Po pergalės prie Geltonųjų Vandenų ir Korsūnės sukilėliai pradėjo sparčiai stumti lenkus tiek iš kariakrantės, tiek ir iš dešiniakrantės Ukrainos ir metų viduryje įsiveržė į tuometinės LDK teritoriją. Tuo metu Mozyriaius mieste įvyko vietos gyventojų sukilimas, vadovaujamas Ivano Stoliaro. Pasinaudoję sukilimu kazokai užėmė Mozyrių ir Turovą. Birželio 24 d. prasidėjęs ATR kontrpuolimas prasidėjo nesėkmingai – Janušo Radvilos lėšomis suformuoti du LDK daliniai patyrė pralaimėjimus mūšiuose prie Rečycos (vad. Vladislovas Valavičius) ir Gorvalio (vad. Mirskis).^[1] Padrąsinti sėkmės sukilėliai užėmė Babruiską, Igumenę (Červenę), Čerikavą, laimėjo Piliavcų mūšį, apsiautė Lvovą ir Zamostę, kazokų pulkininkas Janas Sokolovskis nesėkmingai mėgino užimti Slucką. Vasaros pabaigoje didžioji pietinės ir rytinės šiuolaikinės Baltarusijos dalis buvo kontroliuojama sukilėlių.

1648 m. rudenį ATR kariuomenė atnaujino puolimą, išvadavo Pinską, Čerykavą, Lietuvos Brastą, sukilėlius nustūmė į rytus nuo Bychavo. Atvykus naujoms pajėgoms 1648 m. sausio 10 d. Jonušas Radvila pradėjo naują puolimą iš Lietuvos Brastos į Turovą, Petrikavą ir Mozyrių. Puolimo krypties pasirinkimą lėmė siekis atkirsti kelią Chmelnickio kazokų pajėgoms judėti į Lenkiją. Nors Lenkijos ponai reikalavo įsiveržti į Ukrainą ir smogti į Chmelnickio užnugarį, šis planas buvo atidėtas iki tol, kol bus nuslopintas sukilimas dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Radvilos vadovaujamos samdinių ir bajorų pajėgos judėjo į rytus trimis kolonomis pagal Pripetės upę. 1649 m. sausio 18 d. šios pajėgos pasiekė Turovą, kurį sukilėliai paliko ir pasitraukė į Mozyrių.

Pasirengimas mūšiui

1648 m. rugpjūčio mėnesį Mozyriuje ir apylinkėse susiformavo apie 400–500 sukilėlių dalinys, kuriems vadovavo miestietis Ivanas Stoliaras, kai kuriuose šaltiniuose vadinamas pulkininku. Sukilėlių miestiečių pajėgoms vadovavo šaltiniuose tik pravarde „Sedliar“ vadinamas vietos gyventojas,^[2] prie jų taip pat prisijungė iš Turovo pasitraukęs kazokų garnizonas vadovaujamas Michnenko.

Mozyriaus miestas yra išsidėstęs dešiniajame Pripetės upės krante, ant stačių skardžių ir buvo laikomas gerai įtvirtinta, nors ir medine tvirtove. Tvirtovę sudarė keturi keturių aukštų bokštai, sienos ir apie 10 m. gylio griovys, tačiau nuo stataus skardžio apačioje tekančios upės pusės miesto įtvirtinimai buvo labai silpni. Šiuos trūkumus besiginantieji mėgino kompensuoti sparčiai tvirtindami sienas, liedami ledą pilies kalvos šlaituose ir iškirsdami eketes Pripetės lede.^[3]

Radvilos pajėgos, užėmę Turovą, tęsė judėjimą ir prieš vasario 9 d. pasiekė Mozyrių. Dalį pajėgų Radvila pasiuntė saugoti Ovručės brastą, per kurią miestą galėjo pasiekti pagalba iš Ukrainos.

Mūšio eiga

Prieš pradėdamas miesto šturmą, Radvila pamėgino įtikinti miesto gynėjus pasiduoti, už tai žadėdamas galimybę laisvai palikti miestą. Vasario 10 d. atsiųstą Radvilos pasiūlymą kazokai viešai perskaitė miesto aikštėje. Nors miestiečiai rodė norą išvengti kovos, sukilėlių vadas Ivanas Stoliaras pasiūlymą atmetė ir viešai pažadėjo kautis iki mirties. Radvilos raštą įteikusį pasiuntinį kazokai surakino grandinėmis..

Naktį iš vasario 9 į 10 d. Michnenko vadovaujami kazokai surengė išpuolį prieš Radvilos dalinius, apsistojusius už vienos lietuviškos mylios buvusiame Naružnovičių kaime. Nepaisant atakos netikėtumo, ATR dragūnai sugebėjo ją atremti.^[4]

Po daugiau nei savaitę vykusio pasirengimo, Mozyriaus šturmas prasidėjo vasario 10 d. Pirmoji, pėstininkų, ataka pasibaigė nesėkmingai ir atakuojantieji atsitraukė. Ataką sekė artilerijos apšaudymas, po kurio prasidėjo puolimas iš trijų pusių, nors svarbiausia kryptis buvo pilies vartai, priešais pilies kalvą buvusi kalva Ksendzovka (dab. M. Frunzės gatvė).^[5] Radvilos įsakymu dragūnai kovėsi pėsti, dengdamiesi malkų prikrautomis rogėmis jie pasiekė pilies vartus ir juos išmušė taranais.^[6]

Įsiveržimą į miestą sekė intensyvi kova gatvėse. Lietuvos pajėgos vakare užėmė Mozyriaus pilį. Paskutiniai gynėjai buvo nustumti prie Pripetės upės, kurios lede patys buvo iškirtę eketes. Iš gynėjų vadų, vieninteliam žinomam „Sedliaro“ pravarde, pavyko prasiveržti ir pabėgti. Kazokų vadas Michnenko pateko į nelaisvę ir, vienų šaltinių teigimu, Radvilos įsakymu buvo nukirsdintas,^[5] o jo galva – pamauta ant kuolo, kitų šaltinių teigimu – buvo gyvas pasodintas ant kuolo.^[7]

Po mūšio įvairiomis bausmėmis buvo nubausti visi, palaikę sukilėlius ar kariavę jų pusėje. Taip pat teigiama, kad Radivilos kariuomenė labai apiplėšė miestą.

Rezultatai

Mozyriaus šturmas ne tik gražino LDK didelį miestą (iki karo jame gyveno apie 37 tūkst gyventojų)^[5], tačiau ir padėjo išstumti kazokų pajėgas iš LDK pietinės dalies ir sudarė sąlygas tolimesniam žygiui į Chmelnickio sukilėlių kontroliuojamą Ukrainą. Mozyriaus atgavimas taip pat padėjo pakelti ATR kariuomenės karinę dvasią ir palengvinas kitas karines operacijas – pavyzdžiui, užėmęs Mozyrių, Radvila pasiuntė pagalbą V. Valavičiui, tuo metu jau keturis mėnesius nesėkmingai bandžiusiam užimti Babruiską.

Tuo pat metu ši kampanija pareikalavo didelių LDK karinių pajėgų ir sulėtino tolimesnį puolimą į rytus.

Mūšių metu buvo visisškai sugriauta Mozyriaus tvirtovė ir jau 1655 m., karo su Maskva metu jos griuvėsiuose nepavyko suorganizuoti stipresnio pasipriešinimo.^[5]

Literatūra

(RU) Абецедарский, Л.С. – Белоруссия и Россия. Очерки рус.- бел. связей Второй половины XVI–XVII [Текст] Лаврентий Семёнович Абецедарский(под редакцией З.Ю. Копысского)-Мн. Выш.школа,1978,-255.
(RU) Артюшевский, О.П. – Совместная антикрепостническая борьба трудящихся масс России, Украины и Белоруссии: вторая половина XVI – 60е годы XVII столетия/ О.П. Артюшевский- Киев: Вища школа, 1987.-154
(PL) Borawski, Piotr: Tatarzy w dawnej Rzeczypospolitej. Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1986, p. 133–134. ISBN 83-205-3747-9.
(BY) Мазырскае паўстанне // Беларуская энцыклапедыя: У 18 т. / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў і інш.. – Мн.: БелЭн, 1999. – Т. 9: Кулібін – Малаіта. – 560 с. – ISBN 985-11-0155-9 (т. 9), ISBN 985-11-0035-8.
(BY) Чаропка, С.А. – Палескі паход Януша Радзівілла 1649 г. / Беларускi гiстарычны часопiс.-2011.- №1.-с.15-22.-451с.
(RU) История, Мозырский районный исполнительный комитет Archyvuota kopija 2021-12-11 iš Wayback Machine projekto.

Išnašos

↑ Абецедарский, Л.С. – Белоруссия и Россия. Очерки рус.- бел. связей Второй половины XVI–XVII [Текст] Лаврентий Семёнович Абецедарский(под редакцией З.Ю. Копысского)-Мн. Выш.школа,1978,-255.
↑ Чаропка, С.А. – Палескі паход Януша Радзівілла 1649 г. / Беларускi гiстарычны часопiс.-2011.- №1., p. 16
↑ Артюшевский, О.П. – Совместная антикрепостническая борьба трудящихся масс России, Украины и Белоруссии: вторая половина XVI – 60е годы XVII столетия/ О.П. Артюшевский- Киев: Вища школа, 1987. p. 43-44
↑ Чаропка, С.А. – Палескі паход Януша Радзівілла 1649 г.[Текст]/ С.А.Чаропка. Беларускi гiстарычны часопiс.-2011.- №1.- p. 17
↑ ^5,0 ^5,1 ^5,2 ^5,3 История, Мозырский районный исполнительный комитет, Archyvuota kopija 2021-12-11 iš Wayback Machine projekto.
↑ Чаропка, С.А. – Палескі паход Януша Радзівілла 1649 г.[Текст]/ С.А.Чаропка. Беларускi гiстарычны часопiс.-2011.- №1.- p. 19
↑ Чаропка, С.А. – Палескі паход Януша Радзівілла 1649 г.[Текст]/ С.А.Чаропка. Беларускi гiстарычны часопiс.-2011.- №1.- p. 20