Mongolijos imperijos kariuomenė – Mongolų imperijos karinės pajėgos nuo imperijos susikūrimo XIII a. pr. iki skilimo XIV a. pabaigoje. Nebelikus Mongolų imperijos įvairūs jos armijos elementai – organizacija, strategija, ginkluotė – dar ilgą laiką buvo naudojama atskirų chanatų.

Dalis mongolų karybos ypatybių išsivystė natūraliai iš jų klajokliško gyvenimo būdo, dalį įvedė Čingischanas ir kiti karvedžiai. Daug kas buvo perimta ir iš kitų kultūrų, ypač – apsiausties ginklai ir apsiausties strategija.

Mongolų armija nukariavo beveik visą Azijos žemyną, laimėdama beveik visus mūšius, dažnai – prieš žymiai gausesnius priešus, sukurdama visų laikų didžiausią pagal teritoriją vientisą imperiją. Pirmąjį rimtą karinį pralaimėjimą mongolai patyrė praėjus maždaug penkiasdešimčiai metų nuo užkariavimų pradžios prieš armiją, kuri buvo specialiai sukurta karui prieš mongolus.^[1] Čingischano karvedys Subudajus yra daugiausiai teritorijos nukariavęs karvedys istorijoje.

Mongolų imperijos kariuomenė buvo nuolatinė, ne tik renkama iškilus reikalui. Tai buvo pirmoji nuolatinė kariuomenė nuo romėnų laikų ir turbūt vienintelė tokia iki pat Osmanų imperijos nuolatinės kariuomenės atsiradimo.

Skirtingų klanų ir tautų žmonės būdavo išskirstomi po skirtingus dalinius, t. y., jokiame dalinyje daugumos nesudarydavo vienas klanas, gentis ar tauta. Tai padėdavo išvengti tautinių kivirčų, juo labiau, kad dažnas klanas turėdavo įsisenėjusių konfliktų su kitais klanais. Be to, mažindavo maištų tikimybę.

Mongolų kariuomenė buvo suskirstyta grupėmis, naudojantis dešimtaine sistema. Dešimtis karių sudarė arbaną, dešimt arbanų sudarė zuut'ą, dešimt zuut'ų – minghan'ą, dešimt minghan'ų – tumeną. Tumenų ir minghanų vadai būdavo vadinami nojonais. 2–5 tumenai sudarydavo hordu (orda), t. y., armiją. Armijai vadovaudavo pats chanas ar jo karvedžiai – bojonai.

Maždaug 60 % armijos sudarė lengvai šarvuoti raitieji lankininkai. Likę buvo ietininkai, artimesni europinei sunkiajai kavalerijai.

Paaukštinimai būdavo suteikiami atsižvelgiant tik į nuopelnus ir gabumus. Tai yra savaime suprantama šiuolaikinėse kariuomenėse, tačiau tuometiniame pasaulyje – beveik negirdėta. Beveik visur kitur padėtį lėmė tik kilmė, kariuomenėms vadovaudavo kilmingieji, neatsižvelgiant į jų gabumus šioje srityje. Nekilmingieji praktiškai neturėdavo jokių galimybių iškilti, nepaisant nuopelnų ir gabumų. Žymiausias mongolų karvedys Subudajus taip pat buvo nekilmingas (kalvio sūnus) ir iki Čingischano reformų nebūtų galėjęs tapti vadu.

Kiekvienos grandies vadai turėdavo didelę laisvę priimti sprendimus, galėdavo patys rinktis jų nuomone geriausią būdą įvykdyti duotą įsakymą. Kiekvienas būrys būdavo pakankamai savarankiškas, iškilus poreikiui visą armija galėdavo greitai išsiskaidyti į mažas, savarankiškas dalis, nuo ko jos efektyvumas nenukentėdavo. Kita vertus, už vieno kario nusižengimus dažnai būdavo baudžiamas visas jo arbanas (10 žmonių būrys). Pavyzdžiui, jei vienas karys bėgtų iš mūšio, mirties bausmė grėstų visam jo arbanui.

Mongolų kariuomenės daliniai nuolat treniruodavosi, praktikuodavo įvairias taktikas, kautynes grupėje. Palyginimui, Europoje tuo metu treniruodavosi tik kilmingieji, ir tik individualius įgūdžius, labiausiai – jojimą ir kautynes ietimi raitam.

Kaip grupinių veiksmų pratybos pasitarnaudavo ir kasmet rengiamos didžiulės bendros medžioklės.

Mongolai turėjo specialių stočių sistemą, vadinamą Өртөө arba jamais, skirtą aptarnauti pasiuntiniams. Tokioje stotyje jie galėdavo pernakvoti, pavalgyti, pasikeisti arklius. Ryšiams mongolai skyrė ypatingą dėmesį. Pasiuntiniai per dieną galėdavo įveikti iki 300 km atstumą. Tačiau labai dažnai vienas žmogus keliaudavo tik iki kitos stoties, ten perduodavo savo informaciją kitam, šis jodavo iki sekančios stoties ir taip toliau. Tokiu būdų pranešimas be sustojimo nukeliaudavo iki adresato.

Šios stotys būdavo maždaug 200 km atstumu viena nuo kitos.

Pasiuntiniai turėdavo specialų simbolį – metalinę plokštelę, vadinamą paiza. Ji leisdavo prašyti pagalbos (pavyzdžiui, maisto ar net arklių) bet kur Mongolijos teritorijoje.

Mūšio metu perduoti nurodymams būdavo naudojamos specialios signalinės vėliavėlės bei pučiami ragai. Retais atvejais net specialios signalinės strėlės.

Svarbiausias ginklas buvo mongoliškas lankas. Tai sudėtinis lankas, daromas iš medžio, rago ir sausgyslių. Jis buvo pakankamai mažas, todėl būdavo galima raitam patogiai šaudyti bet kuria kryptimi. Tačiau nepaisant dydžio, mongoliško lanko smogiamoji jėga, šūvio nuotolis ir taiklumas buvo bene geriausi tam laikmečiui. Taiklių šūvių atstumas siekė 200–230 m, o nesitaikant į konkretų priešą – iki 400 m. Skirtingiems taikiniams ir atstumams mongolai naudojo visą eilę skirtingų strėlių.

Taip pat mongolai naudodavo lenktą kardą, pritaikytą kautynėms raitiems.

Apsiausties ginklus mongolų kariuomenė perėmė daugiausiai iš kinų ir persų. Jie būdavo išardomi ir į mūšio vietą gabenami dalimis ant arklių nugarų arba vežimuose, vietoje vėl surenkami.

Šarvai būdavo daromi iš virintos odos, galbūt su metalo plokštelėmis. Sunkiosios kavalerijos šarvai taip pat būdavo odiniai, tik su metalinėmis plokštėmis, kartais – grandiniais šarvais. Apsaugai nuo strėlių naudotas šilkas. Priklausomai nuo laipsnio, kariai turėdavo odinius arba metalinius šalmus.

Mongoliški arkliai yra palyginti maži ir lėti, tačiau ištvermingi. Kadangi kitose kariuomenėse kavalerija dažnai būdavo sunkiai šarvuota, ji neturėdavo greičio persvaros prieš mongolus net ir trumpuose atstumuose. Ilgus atstumus mongolų kariuomenė keliaudavo tiems laikams negirdėtais tempais, mongoliškų arklių ištvermė čia labai praversdavo. Kiekvienas mongolų karys turėjo nuo dviejų iki keturių arklių, kad galėtų juos keisti žygio metu.

Balnakilpės būdavo plačiai naudojamos ir padėdavo lankininkams greitai keisti kūno padėtį bei šaudyti bet kuria kryptimi, taip pat ir atgal.

Kiekvienas karys turėjo žvejybinių kabliukų bei panašios įrangos, leidusios jam nepriklausomai prasimaitinti.

Atskirais vežimais būdavo gabenamos strėlių atsargos bei sunkesnė įranga.

Mongolų karvedžiai patys dažniausiai nekovodavo, o įsitaisydavo vietovėje su kaip įmanoma geresniu matomumu (dažniausiai ant kalvos), kad galėtų stebėti mūšio eigą ir greitai priimti sprendimus. Vadavietės būdavo ypatingai saugomos. Palyginimui, Europos kariuomenėse lyderiai dažniausiai kaudavosi pirmose gretose.

Svarbiausią vaidmenį mongolų mūšių taktikose vaidindavo karių mobilumas ir organizuotumas.

Tumenai mūšiui dažniausiai išsirikiuodavo penkiomis eilėmis, pirmose trijose būdavo raitieji lankininkai, likusiose dvejose – sunkioji kavalerija. Mūšį pradedavo paprastai raitieji lankininkai apšaudydami priešą debesimis strėlių. Kartais taip būdavo siekama sukelti sumaištį priešo gretose, priversti būrius išsiskaidyti. Kartais tai būna tik dėmesį nukreipiantys manevrai, kol pagrindinė mongolų armijos dalis bando užeiti priešo pajėgas iš šono ar užnugario.

Jei strėlėmis pavyksta priversti priešą suardyti rikiuotes, išsiskaidyti – dažniausiai mūšin stodavo sunkioji mongolų kavalerija. Jei ne, dažniausiai tiesioginio susidūrimo būdavo vengiama, mongolų raitieji lankininkai atsitraukdavo nuo puolančios sunkiosios kavalerijos, nuolat apšaudydami ją strėlėmis.

Labai dažnas manevras būdavo fiktyvus bėgimas. Ir atvirkščiai, beviltiškai apsuptam priešui dažnai būdavo „netyčia“ paliekama spraga, pro kurią atrodytų galima bėgti. Vilties nematantys priešai gali kovoti iki mirties, kartu nukaudami ir kažkiek mongolų. Tuo tarpu pradėję neorganizuotai bėgti, jie tampa tik lengvu taikiniu.

Apsiausties metu mongolai dažnai priešais save varydavo turimus priešo belaisvius, kaip gyvą skydą nuo strėlių. Juo pridengdavo, pavyzdžiui, taranus, kai lauždavo vartus.

Aukso orda pradėjo naudoti ir biologinį ginklą – katapultomis į apgultų miestų vidų svaidė nuo maro mirusių žmonių kūno dalis. Manoma, kad tai galėjo duoti pradžią juodosios mirties maro epidemijai ar bent sustiprinti jos sklidimą.^[2]

Prieš beveik kiekvieną mūšį mongolai siūlydavo pasiduoti. Pasidavusiems miestams būdavo uždedami mokesčiai, tačiau daugiau į jų vidaus reikalus mongolai beveik nesikišdavo.

Jei miestas ar šalis atsisakydavo pasiduoti ir priešindavosi, laimėję mūšį mongolai dažnai viską sugriaudavo ir sudegindavo, taip pat išžudydavo ištisas populiacijas – dažnai specialiai leisdami daliai žmonių pabėgti ir paskleisti gandą apie matytus baisumus. Manoma, kad per mongolų karus žuvo maždaug pusė Rusijos populiacijos,^[3] o Persijos populiacija sumažėjo maždaug dešimt kartų – nuo 2 500 000 žmonių iki 250 000.^[4]

Sklindant pasakojimams apie mongolų nenugalimumą ir žiaurias žudynes bei sudegintus miestus, su laiku ir žymiai gausesni priešai pasiduodavo be kautynių. Tarp kitų, pasidavusių mongolams buvo ir Hašašinai.

Mongolai taip pat naudojo įvairius būdus „padidinti“ savo armijos kiekybę. Kartais artėdami prie priešo arkliams už nugarų pririšdavo šakas, besivilkusias žeme ir kėlusias dulkių debesis. Iš toli galėdavo atrodyti, kad atjoja išties milžiniškas būrys. Kartais ant savo atsarginių arklių sodindavo belaisvius.^[5] Naktimis kiekvienas karys uždegdavo daug daugiau laužų ar deglų, nei reikėtų.

1. ↑ Mongols and Mamluks: the Mamluk-Īlkhānid War, 1260–1281^{[neveikianti nuoroda]}
2. ↑ http://www.cdc.gov/ncidod/EID/vol8no9/01-0536.htm
3. ↑ http://www.parallelsixty.com/history-russia.shtml Archyvuota kopija 2018-02-01 iš Wayback Machine projekto.
4. ↑ http://www.sfusd.k12.ca.us/schwww/sch618/Ibn_Battuta/Battuta's_Trip_Three.html Archyvuota kopija 2008-04-23 iš Wayback Machine projekto.
5. ↑ http://home.arcor.de/mustangace/sca_class_mongols.htm Archyvuota kopija 2011-06-08 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.