2008 m. mieste buvo 71 448 gyventojai. Dauguma jų – krikščionys ir musulmonai (daugiausia berberai), yra tautinių mažumų. Kalbama tiek ispaniškai, tiek tarifito kalba. Oficiali kalba yra ispanų, tačiau raginama suteikti oficialios kalbos statusą ir tarifitui.[2]
Hercogas pasiuntė į žygį Pedro Estopiñán, kuris 1497 m. užėmė miestą praktiškai be kautynių.[3] Buvo praėję keletas metų po to, kai 1492 m. Kastilijos karalystė užvaldė Nasridų valdytą Granados emyratą, paskutinį Al-Andalusijos likutį. Meliljai grasino atkariavimu, ji buvo apgulta 1694–1696 m. ir 1774–1775 m. Vienas ispanų karininkas pareiškė: „Valanda ginant Melilją nuopelnų požiūriu verta daugiau kaip trisdešimties metų tarnybai Ispanijoje.“[4] Ispanai patyrė daug problemų ir nuo kaimyninių berberų genčių, kurios faktiškai buvo nepavaldžios Maroko sultonui.
Dabartines Ispanijos sienas apie Meliljos tvirtovę įtvirtino 1859, 1860, 1861 ir 1894 m. sutartys su Maroku. XIX a. pabaigoje plečiantis ispanų įtakai, Melilja tapo vieninteliu pripažintu prekybos centru Rifo pakrantėje. Prekybos srautai didėjo. Pagrindinės eksporto prekės buvo ožkenos, kiaušiniai ir bičių vaškas, o importo prekės – medvilnės gaminiai, arbatžolės, cukrus ir žvakės.
1893 m. Rifo berberai apgulė Melilją, į miestą gynybai buvo įvesti 25 tūkst. kareivių.
1908 m. dvi kompanijos, kurias globojo El Roghi, tuometinio Rifo regiono vadas, pradėjo švino ir geležies rūdų gavybą 20 km nuo Meliljos. Nuo kasyklų buvo nutiestas geležinkelis. Tų pačių metų spalio mėnesį Roghi vasalai sukilo prieš jį ir užpuolė kasyklas, kurios liko neveikiančios iki 1909 m. birželio. Liepos mėnesį kasyklų darbininkai vėl buvo užpulti ir keletas nužudyti. Įvyko keletas kautynių tarp genčių karių ir ispanų.
Gyvenamieji namai Meliljoje, Viduržemio jūros pakrantėje.
1910 m. Rifo regionas buvo numalšintas ir ispanai vėl pradėjo eksploatuoti kasyklas, pradėjo Mar Chica uosto statybos darbus. Tačiau 1911 m. kilo nauji neramumai.
1921 m. berberai, vadovaujami Abd el Krim, sumušė ispanus. Berberai buvo numalšinti tik 1926 m., kai Ispanijos Marokas įvedė savo valdžią regione.
Meliljos žemėlapis
Generolas Francisco Franco1936 m. panaudojo Melilją kaip bazę sukilimui. Meliljoje vis dar stovi paminklas F. Frankui.
2007 m. lapkričio 6 d. Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I ir karalienė Sofija apsilankė Meliljoje, vietiniai gyventojai surengė palaikymo demonstracijas. Vizitas sukėlė Maroko vyriausybės protestą.[5] Tai buvo pirmas Ispanijos monarcho vizitas į Melilją per 80 metų.
Maroko vyriausybė kelis kartus reikalavo, kad Ispanija Marokui perduotų Seutą, Melilją, Perechilį ir kelias smulkias saleles Maroko pakrantėje, priklausančias Ispanijai.
Ispanija teigia, kad Seuta ir Melilja yra neatskiriama Ispanijos dalis nuo XV a., ir šiuo požiūriu jos šimtmečiais senesnės už Maroką, kuris nepriklausomybę gavo 1956 m. Marokas šią poziciją atmeta teigdamas, kad šis Ispanijos buvimas Maroko pakrantėje yra kolonijinės praeities likutis, kuris turi būti likviduotas.
Seuta ir Melilja nėra įtrauktos į Jungtinių Tautų Nesavivaldžių teritorijų sąrašą kaip kolonijos.
Pagrindinis Meliljos verslas yra žvejyba. Kiti pajamų šaltiniai yra prekyba su Maroku (legali ir kontrabandinė), Ispanijos ir ES grantai.
Melilją su Ispanija sieja oro ir jūros maršrutai. Iš Maroko į Melilją importuojama daug vaisių ir daržovių. Iš gretimų Maroko teritorijų apie 36 tūkst. marokiečių kasdieną atvažiuoja į Melilją dirbti, apsipirkti ar pardavinėti savo prekes.
