Mardinas (turk. Mardin, kurd. Mêrdîn, arab. ماردين = Mārdīn) – miestas pietryčių Turkijoje, į pietryčius nuo Dijarbakyro, 20 km nuo Sirijos sienos; ilo centras. Įsikūręs Mardino kalnų pietiniuose šlaituose. Iš miesto plentai veda į Gaziantepą, Chalebą, Nusajbiną, Dijarbakyrą, ateina Stambulo–Bagdado geležinkelio atšaka. Vystoma tekstilės (medvilnės, vilnos) pramonė. Mardino apylinkėse auginami kviečiai, miežiai, vynmedžiai, migdolai, veisiamos avys, ožkos. Įsteigta laisvoji prekybinė zona. Turizmas.[1]
Dauguma miesto gyventojų – kurdai ir arabai, taip pat yra asirų, armėnų, turkų.
Mardinas pasižymi senovine architektūra, gausiu kultūriniu–religiniu paveldu. Daug bažnyčių (asirų, armėnų, chaldėjų), veikia asirų ortodoksų Šv. Atanazo (Zafarano) vienuolynas (įkurtas 493 m.). Taip pat yra XII a. didžioji mečetė su minaretu, kitos XIII–XIV a. mečetės, kelios XII–XIV a. medresės. Stovi 976 m. pastatyta Mardino pilis.
Istorija
Vietovė gyvenama nuo priešistorinių laikų. Seniausiuose šaltiniuose (~V a. pr. m. e.) miestas minimas kaip Izalā. Romėnų laikais miestas minimas kaip Marida (ar Merida) – šis žodis kildinamas iš sirų kalbos ir reiškia „tvirtovė“.
Miestas suklestėjo XII–XIV a., kai tapo viena iš tiurkų artukidų valstybės sostinių. Viduramžiais miestas buvo svarbi šio krašto krikščionių būstinė, 1034–1924 m. Zafarano vienuolyne rezidavo sirų ortodoksų patriarchas.
Paskelbus Turkijos respubliką, daugelis miesto ir apylinkių asirų bei armėnų buvo nužudyti arba kitaip represuoti.
Galerija
-
Kasimijės medresė
-
Mardino didžioji mečetė
-
Senamiesčio gatvelė
Šaltiniai
