Minimas nuo 1539 m. Iki sunorminimo kaimo pavadinimas rašytas įvairiai: Malwiscken (1540 m.), Malwischkenn (1554 m.), Mulwiskenn, Malluschkenen, Malluschkeimen, Malwischcken.[5] Vietovardis sietinas su veiksmažodžiu malvinti („jaukinti”).[1] 1539 m. kaime gyveno 2 ūkininkai ir 1 amatininkas, 1542 m. – jau 6 ūkininkai. 1554/1555 m. mokesčių mokėtojų sąrašuose Malviške minimi 7 valstiečiai činšininkai. Kaimas priklausė Kusų evangelikų liuteronų parapijai, 1718 m. pradėta formuoti Malviško parapija (oficialus statusas nuo 1728 m.), 1730 m. pastatyta bažnyčia.[6] Per 1709–1711 m. marą kaimas neteko didesnės dalies gyventojų, po maro atkelta vokiečių kolonistų: 1736 m. Malviške gyveno 17 vokiečių ir tik 4 lietuvių šeimos:[7]Jacob Schaetzcke, Albusch Pescheratis, Pritzkus Schwartzin, Jurg Mauritzatis.[6]
1785 m. Malviškas buvo mišrusis (karališkųjų valstiečių ir kulmiškių) kaimas su bažnyčia ir 50 ugniakurų (gyvenamųjų pastatų),[8] 1822 m. – bažnytkaimis su 2 vėjo malūnais ir 359 gyventojais.[9] 1854 m. Malviške buvo 63 gyvenamieji pastatai ir 540 gyventojų.[10] Iki 1818 m. priklausė Įsruties apskritiesBrakupėnų domenų valsčiui, 1818–1937 m. – Pilkalnio apskričiai, buvo 1874 m. įsteigto Malviško valsčiaus centras.
XIX a. Malviške susiformavo 2 dvarai. 1874 m. administracinės reformos metu sudarytos dvi dvaro apygardos – Malviško I ir Malviško II, kurios 1928 m. prijungtos prie Malviško kaimo bendruomenės.[11] 1879 m. Malviško I dvaras valdė 150 ha žemės, iš jų 98 ha ariamos, 46 ha pievų ir ganyklų, 5 ha miško. Dvarui priklausė Jungvaldės miškininkų sodyba Čiulkinių girios pakraštyje, veikė pieninė, buvo auginami arkliai ir galvijai. Malviško II dvaras valdė 153,5 ha žemės, iš jų 90 ha ariamos, 57 ha pievų ir ganyklų, augino veislinius galvijus, dvare veikė alaus bravoras ir spirito varykla.[12]
XX a. pradžioje Malviške veikė valsčiaus įstaigos, mokykla, pašto skyrius, viešbutis, 3 užeigos namai su restoranais, vaistinė, kirpykla, taupomoji-skolinamoji kasa, kepykla, sūrinė ir pieninė, 2 mėsinės, konservų gamyklėlė, mašinų taisykla, 3 kalvės, malūnas, įvairios krautuvės; dirbo gydytojas, veterinaras, daug amatininkų.[13][1] Bažnytkaimis buvo išsidėstęs išilgai Gumbinės–Ragainės plento, ant trijų kalvų. Pietinėje dalyje, abipus plento, buvo abi dvaro sodybos. Rytuose tekėjo Eimenio upė, vakaruose – Žąsupė; kiek toliau už jos driekėsi Čiulkinių giria. Aplink kaimo branduolį plačioje teritorijoje buvo išsibarstę keliolika viensėdžių.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Malviškas buvo užimtas rusų, dalis kaimiečių pasitraukė į Vokietijos gilumą, vėliau grįžo. Po karo valstybės lėšomis atstatyti sugriauti pastatai, aikštėje prie bažnyčios atidengtas paminklas žuvusiems kariams. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vietiniai gyventojai buvo evakuoti, bažnytkaimį užėmė Raudonoji armija. Po karo į Malvišką atkelta kolonistų iš Sovietų Sąjungos. Sovietmečiu gyvenvietė labai suniokota: nugriauta karo mūšių nepaliesta bažnyčia, suniokota sūrinė-pieninė, išgriautas bažnytkaimio centras, dvarų sodybos.[1]1946 m.balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Malviškas buvo Gumbinės rajono (Гумбинненский район), vėliau Gusevo rajono kaimas, 1947 m.birželio 17 d. – 2008 m.birželio 30 d. Maiskojės apylinkės (Майский cовет) centras.
Iki XVIII a. pr. Malviškas priklausė Kusų evangelikų liuteronų parapijai, gretimi kaimai – Kusų, Nybudžių, Kraupiško parapijoms. Dėl didelio atstumo iki Kusų ir blogų kelių malviškiečiams nuo 1714 m. leista laikyti pamaldas ūkininko sodyboje. 1718 m. pradėta formuoti Malviško parapija, kuriai 1728 m. suteiktas oficialus statusas. Parapijai priskirta apie 20 Kusų, Nybudžių ir Kraupiško parapijoms anksčiau priklausiusių kaimų. 1729 m. pradėta bažnyčios statyba, kuriai Prūsijos karalius skyrė 7 tūkst. talerių, 1730 m. baigta. Turėjo tris varpus; 1796 m. įrengti vargonai.[6] Bažnyčia vėliau ne kartą remontuota, o 1827–1829 m. perstatyta. Buvo medinė,[18] netradicinio aštuoniakampio plano su aštuoniakampiu trijų tarpsnių bokštu, kurį juosė dekoratyvinė tvorelė. Bažnyčios vidus buvo paprastas, be gausios puošybos; lubų skliautą rėmė kolonos, tarp kurių buvo įrengti kūrai.[19] Bažnyčioje nebuvo sakyklos, kunigas sakydavo pamokslą, stovėdamas dešiniajame kūrų gale.[20]
Parapija įkurta jau po didžiojo maro, todėl lietuvių joje buvo nedaug. 1848 m. parapijoje užregistruota 100 lietuvių, 1870 m. – 200 (5 % parapijos narių), 1878 m. – 120 (3,6 %), 1897 m. – 50 (1,49 %). Pamokslai sakyti vokiškai ir lietuviškai, XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviškai tik 4 kartus per metus, vėliau tik vokiškai. Malviško bažnyčioje 1864–1873 m. kunigavo lietuvių kultūros veikėjas, vienas pirmųjų lietuvių periodikos pradininkų Kristupas Sturys.[1]
Per Antrojo pasaulinio karo mūšius bažnyčia nenukentėjo, nugriauta sovietų valdžios pokario metais.[1]
1939 m. Malviško parapijai priklausė kaimai ir dvarai:
↑Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
↑Dr. Max Beheim-Schwarzbach, Friedrich Wilhelm's I. Colonisationswerk in Lithauen, p. 276. Hartungsche Verlags-Druckerei, Königsberg 1879 (vok.)
↑Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p. 92. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
↑Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T. 3 (Kr – O), p. 159. Kümmel, Halle, 1822 (vok.)
↑ Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T. 2 (L – Z), p. 56. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)
↑Amtsbezirk Mallwen, Territoriale Veränderungen in Deutschland und deutsch verwalteten Gebieten 1874–1945 (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-08-22.
↑P. Ellerholz, H. Lodemann, Handbuch des Grundbesitzes im Deutschen Reiche, T.1, Das Konigreich Preussen, Sąs.3, Die Provinz Ostpreussen, p. 228, 229. Landwirthschaftlich-statistischen Bureaus, Berlynas, 1879 (vok.)
