Įsros dešiniajame krante, 1 km nuo gyvenvietės, stovėjęs nadruvių piliakalnis ir netoliese buvęs kapinynas sunaikinti. Prie Kraupiško yra istoriniuose šaltiniuose minimas didelis akmuo, saugotas kaip gamtos paminklas.[3]
Istorija
Nadruvos žemės kaimo pavadinimas Kraupiškis lietuviškos kilmės.[4] Pirmą kartą minimas (vok.Cropiscin) 1276 m., kai Vokiečių ordino krašto magistras žygiavo pro kaimą puldamas nadruvių žemes.[5]1490 m. ir 1540 m. užrašyta Crawpischken. 1555 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (1868 m. restauruota, 1893 m. pristatytas bokštas). Prie bažnyčios įsteigta pradinė mokykla.
1836 m. bažnytkaimyje įrengtas telegrafas, 1902 m. pro Kraupiškį nutiestas siaurasis geležinkelis Įsrutis – Ragainė, 1920 m. pastatytas malūnas, prie jo 1922 m. pradėjo veikti elektros pastotė.
Sovietams okupavus Karaliaučiaus kraštą, 1946 m.spalio 30 d. iš Penzos srities perkeltos pirmosios 56 rusų šeimos. 1945–1950 m. bažnyčios pastatas nugriautas, išliko tik sienų ir bokšto griaučiai. 1976 m. sudaužytas paminklas, 1930 m. pastatytas šventoriuje (skulptoriai S. Caueris ir F. Larsas) žuvusiesiems per Pirmąjį pasaulinį karą. 2000 m. jis iš dalies atstatytas Vokietijoje gyvenančių išeivių iš Mažosios Lietuvos lėšomis. Suniokotos kapinės, prie Kraupiško buvęs Breitenšteino dvaras. 2005 m. Kraupiške pastatyta stačiatikių koplyčia.
Iki 1709–1711 m. maro bei bado apylinkėse gyveno vieni lietuvininkai, bažnytkaimyje jų buvo absoliuti dauguma, pamaldos ir pamokos XVI a. viduryje pastatytoje pradžios mokykloje vyko tik lietuvių kalba. Didžioji vokiečių kolonizacija pakeitė tautinę sudėtį, nes bažnytkaimyje ir apylinkėse apsigyveno zalcburgiečių. Tačiau Kraupiško parapijoje lietuvininkai 1848 m. dar sudarė apie 50 %, 1878 m. (iš apie 8000 parapijiečių) – 32,5 %, 1897 m. apie 19,4 %, 1912 m. – 5,6 %. Konfirmuoti lietuvių kalba kalba nustota apie 1880, bet lietuviškos pamaldos kas antrą šventadienį laikytos ir po Pirmojo pasaulinio karo, panaikintos tik po 1933 m., kai į valdžią atėjo naciai.
1879–1908 m. Kraupiške knygomis lietuvių kalba prekiavo knygrišyklos savininkas F. A. Šorys. XX a. pirmoje pusėje veikė brolių Kneidžių (vok.Kneide) spaustuvė.[10]
Gyvenvietės teritorijoje 2011 m. veikė 3 žemės ūkio įmonės (ООО «Янтарь», ЗАО «Агат-агро», СПКХ «Рассвет»), 3 maisto prekių parduotuvės, dvi ūkio prekių parduotuvės, kultūros namai, biblioteka, pirtis, pašto skyrius, Vladimiro ikonos Dievo motinos cerkvė. Vidurinėje mokykloje įrengta sporto salė ir 1981 m. – kraštotyros muziejus.[11]
Šaltiniai
↑Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
↑Kraupiškas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 741 psl.
Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.