Lodis buvo galų kaimas, kurį romėnai vadino Laus Pompeia (tikriausiai konsului Gnėjui Pompėjui Strabonui atminti). Kaimas buvo svarbus, nes čia romėnų kelias kirto Ados upę. Dėl svarbios pozicijos miestiečiai gavo Romos imperijos pilietybę, nors daugelis jų buvo galai.
III a. Lodis tapo vyskupystės centru, o pirmasis vyskupas Šv. Basianas – miesto globėju.
Apie 1000 m. Lodis tapo laisvu miestu ir aršiai gynė nepriklausomybę nuo Milano, kuris jį sugriovė 1111 m. Senojo miesto vietoje dabar yra Lodi Vekijo, o Šv. Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa atstatė miestą dabartinėje vietoje 1158 m.
Nuo 1220 m. miestiečiai kelis dešimtmečius užsiiminėjo hidrauline inžinerija: buvo iškasta daugybė kilometrų kanalų, kad vanduo patektu į sausus laukus, kuriuos vanduo pavertė svarbiausia žemės ūkio teritorija visame regione.
1796 m. gegužės 10 d. Napoleonas Bonapartas laimėjo savo pirmą mūšį kaip generolas, nugalėdamas austrus prie Lodžio. XIX a. antroje pusėje Lodis išaugo už miesto sienų dėl ekonominės plėtros ir geležinkelio linijų tiesimo po Italijos suvienijimo.
Turistiniai objektai
Lodžio mūšis, Louis-François paveikslas
Vitorijos aikštė, Italijos turistų klubo laikoma viena gražiausių aikščių šalyje.
Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia yra žymiausias baroko pavyzdys mieste. Iš pradžių tai buvo romanikos stiliaus bažnyčia, pastatyta 1162 m. Perstatyta XVIII a. pradžioje.
