Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Viskončiai (it. Visconti) – čia pavarde viduramžiais Italijoje vadinosi dvi kilmingųjų giminės. Anksčiau iškilo Viskončiai, gyvenę Pizos respublikoje XII a. viduryje, jie pradžioje iškilo pačioje Pizoje, vėliau – Sardinijoje, kur tapo Galuros judikato valdovais. Antroji, kiek vėlesnė ir svarbesnė, suklestėjo Milane, kur jie valdė miestą 1277–1447 m., o kelios šoninės šakos gyvuoja iki šiol.

Pizos ir Galuros Viskončių bei Milano Viskončių giminystė tebėra neįrodyta.

Pirmas Pizoje žinomas Viskontis buvo patricijus Albertas (Alberto). Jo sūnus Eldicijus (Eldizio) buvo patricijus ir 1184–1185 m. – konsulas. Sardinijoje Eldicijus vedė Kaljario judiko Torkitorijaus III dukterį, kuri tapo Lamberto ir Ubaldo motina.

Eldicijaus sūnūs Lambertas ir Ubaldas I iškėlė Viskončius į visuomenines aukštumas Pizoje ir Sardinijoje. Abu jie buvo patricijai, abu jie po kadenciją išbuvo podestomis. 1207 m. Lambertas vedė Eleną, Galuros judiko Barisono II dukrą, taip imdamas kontroliuoti Sardinijos šiaurės rytų kampą, kur jo sostine tapo Čivita (Civita).

1212 m. Pizoje buvo visiška betvarkė, nes proviskontiškos ir priešviskontiškos kovojo dėl politinės valdžios. 1213 m. sausio viduryje Kaljario judikas Vilhelmas I, vadovaudamas priešviskontiškoms pajėgoms, Masos mūšyje nugalėjo bendras Lukos ir Viskončių pajėgas, vedamas Ubaldo. Po to Piza valdžią ėmė dalinti tarp keturių rektorių, iš kurių vienas – Viskontis. Sardinijos Viskončiai ir toliau iki šimtmečio galo dalyvavo Pizos politikoje, bet jų įtaka po 1213 m. smarkiai sumažėjo.

1215 m. Lambertas ir Ubaldas taip pat užvaldo Kaljario judikatą Sardinijos pietuose. Per geras vedybas Lamberto sūnus Ubaldas II kuriam laikui buvo gavęs valdžią Logudoro judikate. Šimtmečio viduryje Pizos valdžia Sardinijoje Viskončių dėka neturėjo opozicijos. Viskončiai per gerai organizuotas vedybas palaikė sąjungininkiškus ryšius su didžiosiomis šeimomis – Gerardeskiais (Gherardeschi) ir Kaprajomis (Capraia) Pizoje bei Lakonais (Lacon) ir Bas-Seromis (Bas-Serra) Sardinijoje.

Galuros Viskončiai kaip savo simbolį naudojo gaidį (Galura reiškia ' gaidžių žemė'). Tuo tarpu vėlesniųjų Milano Viskončių simbolis buvo Biscione – saracėną ryjanti gyvatė.

• Lambertas (Lambert; 1207–1225)
• Ubaldas (Ubaldo; 1225–1238)
• Jonas (1238–1275)
• Ninas (Nino; 1275–1298), jo žmona Beatričė d’Este (Beatrice d’Este ; mirusi 1334 m. rugsėjo 15 d.) 1300 m. birželio 24 d. ištekėjo už Milano lordo Galeadzo I Viskončio (Galeazzo I Visconti; 1277–1328}.
• Joanna (1298–1308), Adzonės Viskončio (Azzone Visconti) įseserė.

Milano Viskončių įkūrėjas buvo Otonė Viskontis (Ottone Visconti), kuris 1277 m. mieste atėmė valdžią iš dela Torių (Della Torre) šeimos.

Galią įgavusi šeima mėgo skelbti legendas apie savo kilmę. Tuo metu buvo madingos išgalvotos genealogijos, nors realūs faktai atspindi giminės realią ir beveik varganą kilmę iš smulkių kilmingųjų. Milaną ėmusi valdyti Viskončių šaka pradžioje (nuo XII a.) buvo Masino (Massino, dabar Massino Visconti) kaimelio virš Madžorės ežero sinjorai, arkivyskupo vasalai.

Manoma, kad Milano Viskončiai kilę iš vadų (lot. capitanei) šeimos, kuriai Milano arkivyskupas Landulfas (978–998) suteikė feodą, tokį, kuris tais laikais buvo vadinamas caput plebis. 1157 m. dokumentas sako, kad Viskončiai buvo Marliano (dab. Mariano Comense) senjorai. Vėlesnių laikų kronikininkas Galvano Fiamma tai patvirtino. Prieš 1070 m. vienas iš Viskončių gavo vikonto titulą, kuris vėliau buvo paveldimas. Netrukus šeima suskilo į kelias linijas, dalis kurių gavo feodus toli nuo Milano. Linija, iš kurios kilo Milano lordai Viskončiai, vedama iš Umberto (Umberto), mirusio XII. a pirmoje pusėje.
Viskončiai valdė Milaną iki ankstyvojo Renesanso, pradžioje tiesiog kaip Milano valdovai, o nuo 1395 m. – kaip Milano hercogai. Viskončių valdžia Milane baigėsi 1447 m., kai mirė Filipas Viskontis (Filippo Maria Visconti). Tada Milane trumpam susidarė Ambrozijaus respublika, kuriai suirus valdžią paėmė Filipo Viskončio žentas Frančeskas Sforca (Francesco I Sforza), ir Milano valdovais tapo Sforcos.

• Otonė Viskontis (Ottone Visconti), Milano arkivyskupas (1277–1294)
• Matėjas I Viskontis (Matteo I Visconti) (1294–1302; 1311–1322)
• Galeacas I Viskontis (Galeazzo I Visconti) (1322–1327)
• Aconė Viskontis (Azzone Visconti) (1329–1339)
• Lukinas I Viskontis (Luchino I Visconti) (1339–1349)
• Bernabas Viskontis (Bernabò Visconti) (1349–1385)
• Galeacas II Viskontis (Galeazzo II Visconti) (1349–1378)
• Matėjas II Viskontis (Matteo II Visconti) (1349–1355)
• Džianas Galeacas Viskontis (Gian Galeazzo Visconti) (1378–1402) {1-asis Milano hercogas, Bernabo Viskončio sūnėnas)
• Džiovanis Marija Viskontis (Giovanni Maria Visconti) (1402–1412)
• Džiakomas Viskontis (Giacomo Visconti) (1412–1447)

Iš Matėjo I Viskončio brolio Umberto kilo šoninė Viskončių šaka, tapusi Modronės hercogais. Šiai šakai priklausė Lukinas Viskontis (Luchino Visconti), neorealistinio italų kinematografo režisierius.