PROFILPELAJAR.COM

54°53′39″š. pl. 23°55′00″r. ilg. / 54.89426°š. pl. 23.9166°r. ilg. / 54.89426; 23.9166

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto koplyčia
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	A. Mickevičiaus g. 9
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1933 m.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto koplyčia (anksčiau Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmų koplyčia) – naujai pašventinta istorinė koplyčia, esanti Kaune, A. Mickevičiaus g. 9, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Centriniuose rūmuose. LSMU koplyčia bene labiausiai žinoma dėl to, jog joje 1934-1937 bei 1940-1944 m. buvo pašarvoti ir saugomi Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai.

Po keleto metų pertraukos atnaujintoje koplyčioje 2018 m. spalio 22 d. vėl aukotos šv. Mišios, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas.^[1]^[2]

Koplyčia veikia ne tik akademinės sielovados tikslais, joje pagarbiai atsisveikinama su kremuotais palaikais asmenų, paaukojusių savo kūnus mokslo tikslams. Tradicijos, kaip pagerbti koplyčioje tokius asmenis, palyginti naujos. Šalia urnų statomos mirusiųjų fotografijos su vardais ir pavardėmis, tariamas padėkos žodis, sukalbama malda. Jei yra, į apeigas pakviečiami ir artimieji.^[1]

Istorija

Tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Centriniai rūmai buvo pastatyti 1931–1933 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą. Rūmuose suprojektuota koplyčia yra viena seniausių Lietuvos akademinėje erdvėje veikiančių koplyčių.^[1] Daugelyje kitų šalies aukštųjų mokyklų tokios religinės paskirties patalpos įkurtos po 2006 m., kai buvo pasirašytas Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir Lietuvos vyskupų konferencijos memorandumas.

Žinoma, kad pieškaryje VDU Anatominės katedros koplyčią prižiūrėjo vienuolės. Sovietmečiu reorganizuotoje aukštojoje mokykloje – Kauno medicinos institute – koplyčia buvo paversta į leidyklą ir spaustuvę.^[1] Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atkurta buvusi sakrali šių patalpų funkcija.

2014-2016 m. vyko LSMU Centrinių rūmų rekonstrukcija, todėl koplyčia buvo uždaryta. Ji akademinei bendruomenei atsivėrė atnaujinta 2018 m.: suremontuotos patalpos, įsigyta naujų liturginės paskirties baldų, įrengtas naujas altorius ir tabernakulis. Šv. Mišių aukai reikalingi daiktai buvo įsigyti Vytauto Palioko dirbtuvėje, o jo šeima padovanojo koplyčiai 1808 m. gamintą indą, iš kurio dalijama šv. komunija.^[1]

Koplyčia anksčiau neturėjo šventojo globėjo vardo – šventinant jis buvo suteiktas, ir koplyčia nuo šiol vadinasi Šv. Roko – vargšų, sunkių ligonių globėjo vardu.^[3]

Lakūnų pagerbimas

Po tragiškos lėktuvo „Lituanica“ žūties 1933 m. lakūnų kūnai buvo pervežti į VDU Medicinos fakulteto rūmus. Ten, atlikus teismo ekspertizę, buvo balzamuoti. Praėjus metams po katastrofos, 1934 m. liepos 17 d., visuomenei leista aplankyti pašarvotus lakūnų palaikus VDU koplyčioje. Čia kas dieną plūdo tūkstantinės minios, norinčios atiduoti pagarbą tautos didvyriams. Jau pirmą dieną čia apsilankė apie 30 tūkst. kauniečių.^[4]

1937 m. lapkričio 1 d. lakūnų palaikai perkelti į pastatytą mauzoliejų Kauno senosiose kapinėse. Tačiau palaikai čia išbuvo tik trejus metus. Sovietams okupavus Lietuvą, mauzoliejų prižiūrėję Lietuvos aeroklubo nariai nebegalėjo vykdyti savo pareigų. Atjungus elektrą, pablogėjo balzamuotų kūnų saugojimo sąlygos, dėl prastos vėdinimo sistemos jie pradėjo gesti. 1940 m. buvo nuspręsta palaikus sugrąžinti pakartotiniam balzamavimui į Medicinos fakultetą. Išvežti lakūnų palaikai su sarkofagais į mauzoliejų daugiau nebesugrįžo. Tuomet keletą metų puoselėtos idėjos legendinių žmonių palaikus sugrąžinti į Kauno senąsias kapines (dab. Ramybės parką) buvo atsisakyta, be to, mauzoliejus buvo sugriautas likviduojant kapines.

1944 m., vokiečiams traukiantis, o sovietų armijai artėjant, siekiant apsaugoti koplyčioje buvusius lakūnų palaikus nuo išniekinimo, jie buvo paslėpti Medicinos rūmų liftų šachtos nišoje. Siena, slėpusi kapą, buvo išardyta praėjus 20 metų. Sovietmečiu palaikų pradėjo ieškoti Medicinos institute dirbusi S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė, kuri juos atrado 1963 m. spalio 6 d. Prie paieškų prisidėjo lakūnas, visuomenės veikėjas Tomas Zauka, kuris karo metais rūpinosi karstų paslėpimu.^[5]^[6] Lakūnų palaikai 1964 m. buvo palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

Lakūnų kripta visuomenei buvo atidaryta 1993 m. liepos 16 d. Šalia informacinių stendų buvo eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauruotos kriptoje buvusios JAV ir Lietuvos vėliavos, lakūnų daiktai (pošalmis, kaklaraištis, batai, diržai).^[4]^[7]

Prie koplyčios ir kriptos įrengtos atminimo lentos su įrašais: „Čia – Vytauto Didžiojo universiteto u-to / anatominės katedros / koplyčioje / 1934.IV.15–1937.XI.1 / 1940.XII.17–1944.III.18 / buvo pašarvoti / Stp. Darius ir St. Girėnas“ ir „Transatlantinių lakūnų / Stepono Dariaus / ir / Stasio Girėno / palaikų slaptavietė-kripta / 1944.03.18–1964.08.10“^[8]