Lietuvos kultūros sąjunga – Lietuvos liberalių ir demokratinių organizacijų sąjunga, veikusi 1924 m. gruodžio mėn. – 1935 m. lapkričio mėn. Kaune. Koordinavo organizacijų - narių kultūrinę veiklą.

Steigėjai:

• Lietuvos mokytojų profsąjunga
• „Kultūros“ bendrovė
• Spaudos fondas
• Sveikatos ir blaivybės draugija „Sveikata“
• Lietuvos švietimo Vinco Kudirkos draugija.

1925 m. Lietuvos kultūros sąjungai priklausė 15 organizacijų, kolektyviniai nariai:

• Lietuvos socialdemokratų partija
• Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
• JAV lietuvių Sandaros partija
• Tėvynės mylėtojų draugija
• Jaunimiečiai
• Laisvamanių etinės kultūros draugija
• Draugija „Žiburėlis“
• Varpo bendrovė

Lietuvos kultūros sąjunga rūpinosi švietimu, kultūra ir mokslo žinių skleidimu. 1925–1932 m. kasmet šaukiamuose kultūros kongresuose nagrinėtos suaugusiųjų švietimo, vaikų auklėjimo, sveikatos ir blaivybės, kraštotyros ir kt. problemos. Lietuvos kultūros sąjungos iškelta idėja leisti Lietuvių enciklopediją įgyvendinti 1929 m. pradėjo „Spaudos fondas“. Kongresų nutarimus vykdė jų renkama Lietuvos kultūros taryba (LKT). LKT parengė liaudies universitetų, suaugusiųjų mokymo kursų programas, statutus, rūpinosi populiarios mokslinės literatūros leidyba, bibliotekomis, rengė paskaitas.

Lietuvos kultūros sąjungos ir LKT veikloje aktyviausiai dalyvavo:

• Kauno universiteto profesoriai: Pranas Augustaitis, Vaclovas Biržiška, Vladas Dubas, Vincas Krėvė, Petras Leonas, Antanas Purėnas, Mykolas Romeris, Kazys Sleževičius, Jonas Gudaitis-Vabalas,
• kultūros ir švietimo darbuotojai: Stasys Brašiškis, Dzidorius Budrys, Paulius Galaunė, Juozas Galvydis, Juozas Geniušas, Pranas Mašiotas, Vincas Ruzgas, Jonas Šliūpas.

Pirmasis ir ilgametis LKT pirmininkas Vladas Lašas.

Lietuvos kultūros sąjunga Kauno apskrities viršininko įsakymu 1935 m. lapkričio mėn. uždaryta.^[1]