Liaudies universitetas – neformaliojo švietimo įstaiga, skirta tęstinėms suaugusiųjų studijoms.

Liaudies universitete sudaromos sąlygos lavintis visiems norintiems, būsimiesiems studentams nekeliami akademiniai ar kiti reikalavimai, nėra formalių atrankos procedūrų, priimami visi, neatsižvelgiant į išsilavinimą, neribojamas mokymosi laikas, sparta, besimokančiojo amžius. Studijos įvairių formų – ilgalaikiai arba trumpalaikiai kursai (įvairių mokslų, kalbų, dailės, muzikos, etninės kultūros, sveikos gyvensenos ir kiti), seminarai, paskaitų ciklai.

Liaudies universitetai pradėti kurti XIX a. viduryje. Pirmąjį liaudies universitetą (Aukštesnioji liaudies mokykla), skirtą suaugusiųjų švietimui, 1844 įkūrė danų rašytojas, pedagogas, istorikas Nikolajus Frederikas Severinas Grundtvigas (1783-1872) Rodingo (Danija) kaime. 1864 m. liaudies universitetų įkurta Norvegijoje, 1868 m. – Švedijoje. 1867 m. Didžiosios Britanijos Kembridžo ir Oksfordo universitetų dėstytojai parengė liaudies universitetų nuostatus; jais rėmėsi ir JAV, Vokietijos, Belgijos liaudies universitetai. Prancūzijoje liaudies universitetai buvo organizuojami kaip diskusijų klubai.^[1]

Rusijos imperijoje pirmąjį liaudies universitetą įsteigė generolas, Tolimųjų Rytų užkariautojas, vėliau aukso pramonininkas Alfonsas Šaniavskis (1837–1905 m.), testamentu palikęs visą turtą liaudies švietimo reikmėms. Bet tik 1908 m. jo name Arbate atvėrė duris Maskvos miesto Šaniavskio liaudies universitetas, jau pirmaisiais metais surinkęs 400 klausytojų. Universitete studijavo ir lietuviai Adolfas Klimas, Adomas Lastas, Ignas Šeinius bei kiti.

Lietuvoje liaudies universitetai pradėti kurti XIX a. pradžioje. 1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą lietuviai, žydai ir lenkai ėmė steigti kursus Vilniuje tikėdamiesi, kad iš jų išsiplėtos aukštoji mokykla. 1916 m. Lenkų profsąjungų draugijos iniciatyva buvo įsteigtas Adomo Mickevičiaus liaudies universitetas. Lietuvos švietimo Vinco Kudirkos draugija, įkurta 1923 m. Kaune, 1924 m. įsteigė Vinco Kudirkos liaudies universitetą. Jame buvo skaitomos gamtos, istorijos, medicinos, literatūros, psichologijos, meno ir kitos paskaitos. Jas skaitė Lietuvos universiteto profesoriai Pranas Augustaitis, Vaclovas Biržiška, Tadas Ivanauskas, Vladas Lašas, Antanas Purėnas, Kazys Sleževičius, Jonas Gudaitis-Vabalas, Zigmas Žemaitis, gydytojai, mokytojai, studentai ir kiti mokslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai. Į paskaitas susirinkdavo 400–500 klausytojų.

1925 m. gegužės 26 d. Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ įkūrė Motiejaus Valančiaus liaudies universitetą Kaune, vėliau jo filialai įsteigti Leipalingyje, Šiauliuose, Šilalėje, Tauragėje, Telšiuose ir kitur. Prie jų veikė raštingumo kursai. 1926 m. Tauragėje atidarytas Dionizo Poškos liaudies universitetas. 1920 m. Šiauliuose įkurta Knygų leidybos ir kultūros bendrovė „Kultūra“ steigė įvairius kursus, organizavo mokslo populiarinamąsias paskaitas. 1926 m. atidarytas Povilo Višinskio liaudies universitetas. „Kultūros“ būreliai 1925–1926 m. organizavo liaudies universitetus Pasvalyje, Pilviškiuose, Tauragėje ir kitur. Jų veikloje daugiausia dalyvavo mokytojai.

Po Gruodžio septynioliktosios perversmo liaudies universitetai buvo uždaryti. 1927 m. įkurta Lietuvių mokytojų tautininkų Jono Basanavičiaus sąjunga 1928 m. pradėjo steigti Jono Basanavičiaus liaudies universitetus. 1937 m. buvo 56 liaudies universitetai su daugiau kaip 160 000 klausytojų. 1937 m. pradėjo veikti ir Darbo rūmų organizuojami kursai įvairioms specialybėms įgyti ar kvalifikacijai kelti, kurie 1938 m. išsiplėtojo į liaudies universitetą. Jį lankė daugiau kaip 3000 darbininkų.

TSRS okupavus Lietuvą 1941 m. liaudies universitetai organizuoti naujais pagrindais. Jų veiklai vadovavo Švietimo liaudies komisariato Suaugusiųjų švietimo valdyba. 1940–1941 m. veikė 8 liaudies universitetai Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Mažeikiuose, Tauragėje, Vilkaviškyje, Kėdainiuose ir Lazdijuose. Juose buvo socialinių ir ekonominių mokslų, gamtos, agronomijos, literatūros ir meno skyriai. Juos lankė apie 6000 studentų, dirbo 170 lektorių. 1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai liaudies universitetai uždaryti, vėl pradėti steigti 1958 m.

Kultūros ministerijos įsteigtuose liaudies universitetuose buvo skaitomos paskaitos, daugiausia literatūros, meno, marksizmo–leninizmo temomis. 1960 m. patvirtinti respublikiniai liaudies universitetų nuostatai. Jų darbą kontroliavo Respublikinė liaudies universitetų taryba, įkurta 1964 m. prie „Žinijos“ draugijos valdybos. 1964 m. Vilniuje įsteigta 18 bazinių liaudies universitetų, kurie teikė metodinę medžiagą kitiems. Miestuose ir rajonuose veikė po vieną liaudies universitetą su tam tikrais fakultetais (valstybės ir teisės, ateizmo, sveikatos apsaugos, pedagogikos, literatūros, meno, žemės ūkio, karinio patriotinio auklėjimo, buities kultūros ir kt.). Įmonėse, įstaigose, kaimo vietovėse buvo steigiami fakultetų filialai. Paskaitos truko 1–3 m. du kartus per mėnesį.

Atkūrus nepriklausomybę liaudies universitetai uždaryti, vietoj jų mokslo, kultūros ir visuomeninės organizacijos, muziejai, bibliotekos organizuoja edukacinę veiklą, paskaitas, seminarus, konferencijas. 1992 m. įsteigta Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, kuri turi regioninius suaugusiųjų švietimo informacinius centrus Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, Vilniuje. Ji kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi 2000 m. įsteigė „Rumšiškių muziejaus dvaro akademiją“. 1995 m. Vilniuje įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas, jame veikia Chorinio dainavimo, Dvasinio tobulėjimo, Kraštotyros, Literatūros, Religinių studijų, Sveikatos, Tautodailės, Turizmo fakultetai. Turi filialus Dotnuvoje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Prienuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Visagine su daugiau kaip 2000 studentų (2007 m.).^[2]