Lietuvos diplomatinė tarnyba – valstybės tarnybos dalis, kuriai vadovauja Užsienio reikalų ministras.^[1]

Jos įstaigos įgyvendina ir vykdo Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką.

Lietuviška diplomatija kildinama iš Karaliaus Mindaugo laikų.

1918 m. lapkričio 7 d. laikoma šiuolaikinės Lietuvos diplomatijos pradžia. Tądien Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras užėmė užsienio reikalų ministro pareigas, įkurta valstybės Užsienio reikalų ministerija^[2].

Šiandien lapkričio 7 d. yra švenčiama Diplomato diena.^[3] 1918 m. svarbiausiu Lietuvos diplomatijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas de jure ir valstybės sienų nustatymas. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Vokietijoje – Jurgis Šaulys^[4]. 1919 m. sausio 1 d. pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis su Vokietija dėl pašto susisiekimo. Antroji sutartis sudaryta su Latvija pastarajai suteikiant paskolą, o Lietuvai gaunant teisę naudotis Liepojos uostu prekių ir keleivių gabenimui. Tuometinė URM diplomatinių laipsnių ir rangų sistemą kūrė laikantis pasaulinės diplomatijos pavyzdžio. 1920 m. gegužės 22 d. buvo nustatyti URM darbuotojų etatai: ministras, viceministras, patarėjai bažnyčios ir konsuliniams reikalams. Taip pat įsteigti Bendrasis ir Informacijos departamentai. Organizacinė URM struktūra keletą kartų keitėsi, tačiau ilgainiui nusistovėjo trys departamentai: Politikos, Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje^[5]. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Iki nepriklausomybės praradimo Lietuvos pasiuntinybės veikė Berlyne, Buenos Airėse, Briuselyje, Londone, Maskvoje, Paryžiuje, prie Šventojo Sosto, Romoje, Rygoje, Stokholme, Taline, Vašingtone, Varšuvoje, Ženevoje, Prahoje. Svarbiausi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu atlikti darbai – tai Lietuvos valstybės pripažinimas de jure,^[6] tarptautinių sutarčių pasirašymas. Jau 1920 m. liepos 12 d. Lietuva pasirašė Taikos sutartį su Sovietų Rusija, kuria „Rusija be atodairų  pripažįsta Lietuvos Valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu"^[7]. Po metų 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje pasirašyta Lietuvos ir Latvijos sutartis. Pagal ją Lietuvai perduota Palanga, Latvijai – Aknysta ir abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus. Tais pačiais metais rugsėjo 22 d.^[8], Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. Kiti svarbiausi diplomatijos pasiekimai: Klaipėdos konvencijos, legalizavusios šio krašto prijungimą prie Lietuvos, pasirašymas 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių konferencijos valstybių^[9] konkordato su Vatikanu sudarymas 1927 m. rugsėjo 27 d.^[10], 1928 m. sausio 29 d. Lietuvos ir Vokietijos sienos sutartį, kuria buvo įteisinta valstybių siena po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Taip pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1934 m. rugsėjo 12 d. pasirašyta Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis, kuria buvo įkurta vadinamoji Baltijos Antantė.

Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra vientisa. Ją sudaro Užsienio reikalų ministerijoje ir Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai; Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Seimo kanceliarijoje, Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, kitose valstybės institucijose ar įstaigose dirbantys diplomatai ir diplomatai, laikinai perkelti į pareigas tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, Europos Komisijos ar Tarybos įsteigtoje institucijoje, Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių bendrai įsteigtoje organizacijoje, civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje ar užsienio valstybės institucijoje Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo nustatyta tvarka.

Užsienio valstybėse ar prie tarptautinių organizacijų Lietuvos Respublika turi savo diplomatines atstovybes. Pastaroji yra nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai.

Pagrindinės diplomatinės atstovybės funkcijos yra atstovauti Lietuvos Respublikai ir palaikyti oficialius santykius su užsienio valstybe, kurioje diplomatinė atstovybė yra akredituota; įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius; derėtis su valstybės vyriausybe, ginti piliečių, įmonių teisės ir interesus, teisėtais būdais gauti, rinkti ir perduoti URM informaciją, skatinti draugiškus tarpvalstybiniu santykius, platinti informaciją apie Lietuvą, rūpintis šalyje gyvenančių lietuvių ryšių su Lietuva palaikymu ir stiprinimu. 

Pradžia sietina su 1939 m. spalio 29 – lapkričio 2 d. memorandumu prezidentui A. Smetonai dėl vyriausybės perkėlimo į užsienį Lietuvos okupacijos atveju, kurį pasirašė Lietuvos pasiuntiniai Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas ir Stasys Lozoraitis. Siūlyta paskirti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą kuruosiantį asmenį, sudaryti finansinį fondą. Memorandumu siūlytos priemonės nebuvo visiškai įgyvendintos, bet 1940 m. gegužės 30 d. užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje Stasys Lozoraitis, pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys. 1942–1945 m. dėl Italijos, kuri Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Vokietijos pusėje, izoliacijos, S. Lozoraitį laikinai pavadavo Jurgis Šaulys.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai diplomatinės tarnybos veikla nenutrūko, tačiau jos koordinavimas iš Lietuvos tapo nebeįmanomu. Užsienyje reziduojantys valstybės diplomatai nutraukė  ryšius su okupacine krašto valdžia ir pradėjo diplomatinę Lietuvos laisvinimo akciją. Dar 1940 m. gegužės 31 d. paskutinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegrama buvo numatyta, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje Stasys Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys. 1940 m. rudenį liko oficialiai veikti 5 Lietuvos Respublikos pasiuntinybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse, du generaliniai konsulatai Niujorke ir Tel Avive, du konsulatai Čikagoje ir San Paule. Generalinių garbės konsulų liko 4, garbės konsulų ir vicekonsulų – 11. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo užsienyje veikiančia institucija, kuri užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą iki pat 1990 m. 1940–1990 m. Lietuvos Respublika buvo atstovaujama Prancūzijoje. Nors pasiuntinybė oficialiai ir neveikė, o atstovai nebuvo įtraukiami į viešus Prancūzijoje reziduojančių diplomatų oficialius sąrašus, nebuvo kviečiami į oficialius priėmimus, tačiau Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems išduodavo diplomatinius pažymėjimus.

Okupacijos periodu, Lietuvos diplomatinės tarnybos veikimas buvo stipriai apsunkintas, kadangi Sovietų Sąjunga perėmė kai kuriuos pasiuntinybių pastatus ir Lietuvos aukso atsargas. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija, Prancūzija) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Okupacijos nepripažino iš Vatikanas. Tuo tarpu Didžioji Britanija oficialiai panaikinusi Lietuvos pasiuntinybę Londone ir toliau leido veikti pasiuntiniui Broniui Kaziui Balučiui. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po Stasio Lozoraičio mirties 1983 m. diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone Stasys Antanas Bačkis. Nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių.

1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę dar teko ją įtvirtinti. Prie to stipriai prisidėjo išlikę pasaulyje ir pripažįstami Lietuvos diplomatai JAV, Vatikane, Kanadoje. Buvo atkurta ir Užsienio reikalų ministerija. Pirmuoju jos vadovu paskirtas Algirdas Saudargas. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija, o tų pačių metų rugsėjo 17 d. šalis buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją. Vienas iš pirmųjų labai svarbių diplomatijos laimėjimų buvo 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta sutartis su Rusijos Federacija dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Abi valstybės įsipareigojo savo tarpusavio santykiuose sąžiningai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų. Po šios sutarties sekė dar vienas pasiekimas – okupacinės Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko paskutinis buvusios SSRS kariuomenės ešelonas. 1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, padėjusi pamatą strateginei šalių partnerystei. Itin svarbiu nepriklausomybę įtvirtinančiu veiksniu tapo Lietuvos įstojimas į NATO 2004 m. kovo 29 d., kuriam pagrindus padėjo dar 1998 m. sausio 16 d. Vašingtone tarp JAV ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos pasirašyta Partnerystės Chartija. Ja buvo patvirtintas bendras tikslas – kartu dirbant sudaryti sąlygas Baltijos valstybių integracijai į Europos ir transatlantines politines, ekonomines ir saugumo struktūras, įskaitant ir NATO. Dar vienas didžiulis laimėjimas – Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. Tai suteikė galimybę prisijungti prie Šengeno erdvės 2007 m. gruodžio 21 d. 2011 m. Lietuva, pirmoji iš Baltijos valstybių pirmininkavo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacija. Šis pirmininkavimas padėjo Lietuvai padidinti savo įtaką tarptautiniuose procesuose. 2013 metų antrąjį pusmetį ji pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. 2013 m. spalio 17 d. Lietuva absoliučia balsų dauguma buvo išrinkta nenuolatine JT Saugumo Tarybos nare 2014–2015 m. kadencijai ir jei pirmininkavo 2014 m. vasarį ir 2015 m. gegužę.

Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, panašiai kaip statutinėse įstaigose, yra tarnybiniai laipsniai, vadinami diplomatiniu rangu. Jie skiriami atsižvelgiant į tarnybos laiką, jos nuopelnus, neeilinius pasiekimus ir kitas aplinkybes.

Lietuvos diplomatijos rangai mažėjančia tvarka:

1. LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius;
2. LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras;
3. Ministras patarėjas;
4. Patarėjas;
5. Pirmasis sekretorius;
6. Antrasis sekretorius;
7. Trečiasis sekretorius;
8. Atašė

• 
  Berlyne
• 
  Berne
• 
  Maskvoje (senasis pastatas)
• 
  Maskvoje (naujasis pastatas)
• 
  Paryžiuje
• 
  Prahoje
• 
  Taline
• 
  Varšuvoje

• Lietuvos Respublikos diplomatiniai atstovai

• Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai, Vilnius, 2004 m.
• Alfonsas Eidintas. Lietuvos ambasados rūmų Washington. D. C. istorija, Washington, 1996 m.
• Stasys Antanas Bačkis. Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d.). Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1997 m. t. 36
• Vytautas Landsbergis. Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, Vilnius, 2002 m.
• Laurynas Jonušauskas. Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003 m.