Lenkijos–Ukrainos karas

Lenkijos–Ukrainos karas

Žemėlapis, kuriame pavaizduota, kaip lenkai pralaužė Lvovo apgultį (1918 m. lapkričio mėn.), ir Lenkijos siena ties Zbručės upe iki karo pabaigos, o rytų Galicija kontroliuojama Lenkijos.
Data 1918 m. lapkričio 1 d. - 1919 m. liepos 18 d.

(8 mėnesiai, 2 savaitės ir 3 dienos)

Vieta Ukraina Ukraina
Lenkija Lenkija
Rumunija Rumunija
Rezultatas Lenkų pergalė
Konflikto šalys
Lenkija Antroji Lenkijos Respublika

Regioninė parama
Rumunija Rumunijos karalystė
(Bukovinoje ir Pokutijoje)
Vengrija Vengrija
Čekoslovakija Čekoslovakija

Strateginė parama
Prancūzija Prancūzija

Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika
Ukrainos Liaudies Respublika

Huculų Respublika
(Maramureše)
Komančos Respublika

Vadovai ir kariniai vadai
Lenkija Juzefas Pilsudskis
Lenkija Juzefas Haleris
Lenkija Vaclavas Ivaševskis
Lenkija Edvardas Ridzas 		Jevhenas Petruškevičius
Oleksandras Hrekovas
Michailas Omelianovičius-Pavlenka
Omelijanas Popovičius
Pajėgos
Lenkija Lenkijos pajėgos:
190 000
Rumunija Rumunijos pajėgos:
4 000
Vengrija Vengrijos pajėgos:
620+ 		Vakarų Ukrainos pajėgos:
70 000–75 000[1] arba daugiau nei 100 000[2]
ULR pajėgos:
35 000
Huculų pajėgos:
1 100
Komančos pajėgos:
800
Nuostoliai
10 000 15 000
Vikiteka: Lenkijos–Ukrainos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Lenkijos–Ukrainos karas (ukr. Польсько-українська війна, lenk. Wojna polsko-ukraińska) – karinis konfliktas tarp Antrosios Lenkijos Respublikos ir Ukrainos pajėgų (Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos ir Ukrainos Liaudies Respublikos) vykęs 1918 m. lapkričio–1919 m. liepos mėn. Konflikto šaknys – etniniai, kultūriniai ir politiniai nesutarimai tarp regione gyvenusių lenkų ir ukrainiečių. Karas prasidėjo rytų Galicijoje po Austrijos-Vengrijos imperijos iširimo ir paskui persimetė į Chelmo žemę ir Voluinės regionus, anksčiau priklausiusius Rusijos imperijai, į kuriuos pretendavo tiek Ukrainos valstybė (Vokietijos imperijos klientinė valstybė), tiek Ukrainos Liaudies Respublika. 1919 m. liepos 18 d. Lenkija vėl okupavo ginčijamą teritoriją.

Istorinis kontekstas

Konflikto ištakos glūdi sudėtingoje tautinėje situacijoje Galicijoje XX a. pradžioje. Dėl santykinio Habsburgų atlaidumo tautinių mažumų atžvilgiu Austrija-Vengrija buvo puiki terpė lenkų ir ukrainiečių nacionaliniams judėjimams plėtotis. Per tautų pavasarį austrai, susirūpinę dėl lenkų reikalavimų suteikti didesnę autonomiją provincijoje, parėmė nedidelę rusėnų grupę – taip vadinosi rytų slavų tauta, kuri vėliau pati save įvardijo kaip „ukrainiečius“ arba „rusinus“. Jų tikslas buvo būti pripažintiems kaip atskira tautybė.[3][4]

Buvo steigiamos mokyklos, kuriose buvo mokoma rusėnų kalbos, kuriamos rusėnų politinės partijos, bandoma plėtoti tautinę kultūrą.[3][5] Tai nustebino kai kuriuos lenkus, kurie iki revoliucijos manė, kad rusėnai yra lenkų tautos dalis, kuri tuo metu buvo apibrėžiama politiniu, o ne etnografiniu požiūriu. XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais kito amžiaus dešimtmečiais rusėnų inteligentija savo tautybei apibūdinti priėmė terminą „ukrainiečiai“.[6] Nuo XX a. pradžios tautinė sąmonė pasiekė daugelį rusėnų valstiečių.[7]

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tarp abiejų tautų įvyko daugybė incidentų. Pavyzdžiui, 1897 m. Lenkijos administracija pasipriešino ukrainiečiams parlamento rinkimuose. Kitas konfliktas kilo 1901–1908 m. dėl Lvovo universiteto, nes ukrainiečių studentai reikalavo atskiro ukrainiečių universiteto, tačiau lenkų studentai ir dėstytojai bandė nuslopinti šį judėjimą. 1903 m. lenkai ir ukrainiečiai Lvove surengė atskiras konferencijas: lenkai – gegužę, ukrainiečiai – rugpjūtį. Vėliau abu nacionaliniai judėjimai plėtojosi turėdami prieštaringus tikslus, o tai buvo vėlesnio susipriešinimo priežastis.

Galicijos etninė sudėtis lėmė lenkų ir ukrainiečių konfliktą. Austrijos Galicijos provinciją sudarė Rusios vaivadijos teritorija, kuri nuo 1434 m. priklausė Lenkijai, o 1772 m., per Pirmąjį ATR padalijimą, buvo užgrobta Austrijos. Žemė apėmė istoriškai svarbią Lenkijai teritoriją, įskaitant senąją sostinę Krokuvą, ir joje didelę dalį gyventojų sudarė lenkai, tačiau rytinė Galicija apėmė istorinės Haličo-Volynės teritorijos šerdį ir joje gyventojų daugumą sudarė ukrainiečiai.[8] Rytų Galicijoje ukrainiečiai sudarė apie 65 % gyventojų, o lenkai – tik 22 % gyventojų.[9]

Iš 44 Austrijos rytinės Galicijos administracinių vienetų Lvovas, didžiausias miestas, buvo provincijos sostinė ir vienintelis, kuriame lenkai sudarė gyventojų daugumą.[10] Lvove 1910 m. apie 60 % gyventojų sudarė lenkai ir 17 % ukrainiečiai.[11] Miestas, kuriame gyveno lenkų tautybės gyventojai, daugelio lenkų buvo laikomas viena iš Lenkijos kultūros sostinių. Daugeliui lenkų buvo neįsivaizduojama, kad jų miestas nebūtų kontroliuojamas Lenkijos.

Galicijos vyriausiasis socialinis sluoksnis buvo lenkų bajorai arba Kijevo Rusios bajorų palikuonys, kurie praeityje buvo polonizuoti, tačiau provincijos rytuose daugumą valstiečių sudarė ukrainiečiai.[12][13]

XIX a. ir XX a. pradžioje vietiniai ukrainiečiai bandė įtikinti austrus padalyti Galiciją į Vakarų (lenkų) ir Rytų (ukrainiečių) provincijas. Šioms pastangoms priešinosi ir trukdė vietos lenkai, kurie bijojo prarasti Lvovo ir Rytų Galicijos kontrolę. Galiausiai austrai iš esmės sutiko padalyti Galicijos provinciją. 1916 m. spalio mėn. imperatorius Karolis I pažadėjo tai padaryti pasibaigus karui.[8]

Įsikišus Austrijos erchercogui Vilhelmui, priėmusiam ukrainietišką tapatybę ir laikiusiam save ukrainiečių patriotu, 1918 m. spalį Lvove buvo dislokuoti du daugiausia ukrainiečių karių pulkai. Žlugus Austrijos-Vengrijos vyriausybei, 1918 m. spalio 18 d. buvo sudaryta Ukrainos nacionalinė taryba, kurią sudarė Austrijos parlamento, regioninių Galicijos ir Bukovinos parlamentų nariai bei Ukrainos politinių partijų lyderiai. Taryba paskelbė apie ketinimą sujungti Vakarų Ukrainos žemes į vieną valstybę. Lenkams imantis savų veiksmų Lvovui ir Rytų Galicijai užimti, Sečės šaulių kapitonas Dmytro Vitovskis vadovavo jaunų ukrainiečių karininkų grupei, kuri lapkričio 1 d. naktį perėmė Lvovo kontrolę. 1918 m. lapkričio 13 d. buvo paskelbta Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, kurios sostinė buvo Lvovas.

Respublikos paskelbimo laikas nustebino lenkų tautybės gyventojus ir administraciją. Naujoji respublika reikalavo suvereniteto Rytų Galicijoje, įskaitant Karpatus iki Naujojo Sončo miesto vakaruose, taip pat Voluinę, Karpatų Rusią ir Bukoviną (į pastarąsias dvi teritorijas taip pat pretendavo Vengrija ir Rumunija).[14][15] Nors Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos gyventojų daugumą sudarė ukrainiečiai, daugelyje gyvenviečių gyventojų daugumą sudarė lenkai. Lvovo ukrainiečiai entuziastingai palaikė proklamaciją. Didelė miesto žydų mažuma sutiko su Ukrainos paskelbimu arba išliko neutrali jo atžvilgiu, o miesto lenkai buvo sukrėsti atsidūrę naujoje Ukrainos valstybėje.[16] Kadangi Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu, o Lenkijos sienos dar nebuvo apibrėžtos, ginčijamos teritorijos nuosavybės klausimas susiaurėjo iki karinės kontrolės klausimo.[17]

Kariavimas

„Lvovo ereliukai“. Paveikslas, vaizduojantis lenkų jaunuolius Lvovo mūšyje (1918 m.) prieš Lvove paskelbtą Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką.
Paskutinis Lenkijos ir Ukrainos karo etapas.

Pirminiai etapai

Ukrainos ir Lenkijos pajėgų kovos vyko aplink paskelbtą Ukrainos sostinę Lvovą ir jo prieigas. Lvove Ukrainos pajėgoms priešinosi vietos savigynos daliniai, daugiausia sudaryti iš Pirmojo pasaulinio karo veteranų, studentų ir vaikų. Tačiau sumanus vadovavimas, gera taktika ir aukšta moralė leido lenkams atsilaikyti prieš blogai suplanuotas ukrainiečių atakas.[18] Be to, susitarę su ukrainiečiais dėl ugnies nutraukimo, lenkai galėjo sumaniai laimėti laiko ir laukti pastiprinimo.[19] Lenkai galėjo tikėtis plačios miesto gyventojų paramos, o ukrainiečių pusė daugiausia priklausė nuo pagalbos už miesto ribų.[20] Kiti sukilimai prieš Ukrainos valdžią kilo Drohobyče, Peremislyje, Sambire ir Jaroslave. Peremislyje vietiniai ukrainiečių kariai greitai išsiskirstė į savo namus, o lenkai užėmė tiltus per Sano upę ir geležinkelį į Lvovą, todėl lenkų pajėgos šiame mieste galėjo gauti didelį pastiprinimą.[21]

Po dvi savaites trukusių įtemptų kovų Lvove lapkričio 21 d. atsikuriančios Lenkijos kariuomenės pulkininko leitenanto Michalo Tokarževskio-Karaševičiaus vadovaujamas ginkluotas dalinys pralaužė ukrainiečių apgultį ir atvyko į miestą. Ukrainiečiai buvo atstumti. Užėmus miestą, dalis vietos žydų milicijos užpuolė lenkų karius,[22] o tuo pat metu lenkų pajėgų daliniai ir paprasti nusikaltėliai plėšė miesto žydų ir ukrainiečių kvartalus, nužudydami apie 340 civilių gyventojų.[23][24] Lenkai taip pat įkalino keletą ukrainiečių aktyvistų sulaikymo stovyklose. Ukrainos vyriausybė suteikė finansinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems žydams ir sugebėjo į savo kariuomenę įvesti žydų batalioną.[25]

Lapkričio 9 d. lenkų pajėgos bandė netikėtai užimti Drohobyčo naftos telkinius, bet buvo nustumtos atgal. Ukrainiečiai naftos telkinius kontroliavo iki 1919 m. gegužės mėn.[26]

Lapkričio 6 d. Bukovinos regiono šiaurinėje dalyje buvo paskelbta nauja Ukrainos valstybė: Ukrainos Bukovina, vadovaujama prezidento Omeliano Popovičiaus. Naujosios valstybės sostinė buvo Černivciai.[27] Ji buvo išformuota lapkričio 11 d., kai Rumunijos kariuomenė užėmė Černivcių miestą.[28][29] Trumpalaikės valstybės administracija ir jos karinė parama iš miesto pasitraukė dieną prieš.

1918 m. lapkričio pabaigoje Lenkijos pajėgos kontroliavo Lvovą ir geležinkelį, jungiantį Lvovą su centrine Lenkija per Peremislį, o ukrainiečiai kontroliavo likusią Rytų Galicijos dalį į rytus nuo Sano upės, įskaitant teritorijas į pietus ir šiaurę nuo geležinkelio į Lvovą. Taigi Lenkijos kontroliuojamas Lvovo miestas susidūrė su ukrainiečių pajėgomis iš trijų pusių.[30]

Kovos dėl Voluinės

Iškart po Austrijos-Vengrijos žlugimo lenkų pajėgos užėmė Chelmo sritį. Netrukus po to austrų komendantai pietvakarių Voluinėje perdavė valdymą vietos lenkų nacionaliniams komitetams. 1918 m. lapkričio ir gruodžio mėn. lenkai taip pat veržėsi į Palenkę ir vakarų Polesę, bet Vakarų Voluinėje juos sustabdė generolo M. Osetskio kariai.[31]

Lenkų daliniams bandant perimti regiono kontrolę, Simono Petliūros vadovaujamos Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgos bandė susigrąžinti lenkų karių jau kontroliuojamą Chelmo gubernijos teritoriją.

Istoriko Ričardo Paipso teigimu, pirmasis didelis pogromas šiame regione įvyko 1919 m. sausio mėn. Ovručo miestelyje, kur žydus apiplėšinėjo ir žudė su Simono Petliūros vyriausybe susiję Kozyr-Žyrkos pulkai.[32]

Po du mėnesius trukusių įtemptų kovų 1919 m. kovo mėn. konfliktą išsprendė nauji ir gerai aprūpinti lenkų daliniai, vadovaujami generolo Edvardo Rydzo-Smiglo.

Aklavietė Rytų Galicijoje

Lenkų ir ukrainiečių kariai Lvove per paliaubas, 1918 m.
Lenkų Lvovo gynėjų sukonstruota improvizuota šarvuota transporto priemonė, papuošta baltuoju ereliu ir Amerikos vėliava, 1918 m.

Dėl greitos ir veiksmingos mobilizacijos 1918 m. gruodį ukrainiečiai iki 1919 m. vasario mėn. turėjo didelę kiekybinę persvarą ir nustūmė lenkus į gynybines pozicijas.[18] Remiantis 1919 m. sausio 13 d. – vasario 1 d. amerikiečių ataskaita, ukrainiečiams galiausiai pavyko apsupti Lvovą iš trijų pusių. Miestas liko be vandens tiekimo ir elektros energijos. Ukrainos kariuomenė taip pat laikė kaimus abipus geležinkelio, vedančio į Peremislį.[33]

Ukrainos pajėgos ir toliau kontroliavo didžiąją dalį rytinės Galicijos ir kėlė grėsmę pačiam Lvovui iki 1919 m. gegužės mėn. Pasak italų ir lenkų pranešimų, tuo metu ukrainiečių karių moralė buvo aukšta, o daugelis lenkų karių, ypač iš buvusios Kongresinės Lenkijos, norėjo grįžti namo, nes nematė pagrindo kovoti su rusėnais dėl rusėnų žemių, be to, lenkų pajėgos buvo dvigubai mažesnės ir joms trūko amunicijos.[34] Nepaisant to, kad iš pradžių jų buvo mažiau, lenkai turėjo tam tikrų pranašumų. Jų pajėgos turėjo daug daugiau ir geriau apmokytų karininkų, todėl buvo drausmingesnės ir mobilesnės. Lenkai taip pat turėjo puikią žvalgybą, o dėl to, kad kontroliavo geležinkelius už savo linijos, galėjo gana greitai perkelti savo karius. Todėl, nors lenkai turėjo mažiau karių nei ukrainiečiai, ypač svarbiuose mūšiuose jie galėjo įvesti tiek pat karių, kiek ir ukrainiečiai.

1918 m. gruodžio 9 d. ukrainiečių pajėgos pralaužė išorinę Peremislio gynybą, tikėdamosi užimti miestą ir taip atkirsti Lenkijos kontroliuojamą Lvovą nuo centrinės Lenkijos dalies. Tačiau lenkai sugebėjo greitai atsiųsti pagalbines pajėgas ir iki gruodžio 17 d. ukrainiečiai buvo priversti pasitraukti. Gruodžio 27 d. prasidėjo bendras ukrainiečių puolimas prieš Lvovą, kurį sustiprino valstiečių būriai, atsiųsti į Galiciją iš Rytų Ukrainos, tikintis, kad vakarų ukrainiečiai galės iš jų suformuoti drausmingas pajėgas. Lvovo gynyba atsilaikė, o Rytų Ukrainos kariai sukilo.[35]

1919 m. sausio 6–11 d. prie Rusų Ravos, į šiaurę nuo Lvovo, Vakarų Ukrainos pajėgos atrėmė lenkų puolimą, kuriam vadovavo Jano Romerio naujai užverbuoti 5 000 karių iš buvusios Kongresinės Lenkijos. Tik nedideliam skaičiui karių kartu su Romeriu pavyko prasiveržti į Lvovą, patyrus didelių nuostolių. Sausio 11–13 d. lenkų pajėgos bandė išstumti Lvovą iš pietų apgulusius ukrainiečių karius, o tuo pat metu ukrainiečių pajėgos bandė surengti dar vieną bendrą Lvovo puolimą. Abi pastangos buvo nesėkmingos. 1919 m. vasarį Sambirą bandžiusius užimti lenkų karius ukrainiečių gynėjai sumušė su dideliais nuostoliais, nors dėl prasto ukrainiečių karių mobilumo jiems nepavyko pasinaudoti šia pergale.

Vasario 14 d. Ukrainos pajėgos pradėjo dar vieną Lvovo puolimą. Vasario 20 d. jiems pavyko sėkmingai nutraukti geležinkelio jungtis tarp Lvovo ir Peremislio, todėl Lvovas buvo apsuptas, o Ukrainos pajėgos turėjo geras galimybes užimti miestą. Tačiau vasario 22 d. į Ukrainos būstinę atvyko prancūzų vadovaujama Antantės misija ir pareikalavo nutraukti karo veiksmus, grasindama nutraukti visus Antanės ir Ukrainos vyriausybės diplomatinius ryšius. Vasario 25 d. Ukrainos kariuomenė sustabdė puolimą. Antantė pasiūlė demarkacijos liniją, pagal kurią beveik 70 % Rytų Galicijos teritorijos būtų palikta ukrainiečiams, o Lvovas su naftos telkiniais – Lenkijai. Ukrainiečiams būtų tiekiama pusė išgaunamos naftos. Lenkai sutiko su pasiūlymu.[36][37] Vis dėlto ukrainiečiai manė, kad Antantės reikalavimai, pagal kuriuos turėjo būti prarasta daug ukrainiečių kontroliuojamų ir gyvenamų teritorijų, yra pernelyg palankūs lenkams ir kovo 4 d. atnaujino puolimą. Kovo 5 d. Ukrainos artilerija susprogdino Lenkijos pajėgų amunicijos sandėlį Lvove, o sprogimas sukėlė paniką tarp Lenkijos pajėgų, tačiau ukrainiečiai tuo nepasinaudojo. Per paliaubų laikotarpį lenkams pavyko suorganizuoti 8 000–10 000 karių pagalbos pajėgas, kurios kovo 12 d. pasiekė Peremislį, o kovo 18 d. išstūmė ukrainiečių pajėgas nuo Lvovo–Peremislio geležinkelio ir visam laikui apsaugojo Lvovą.

1919 m. sausio 6–11 d. nedidelė Ukrainos Galicijos armijos dalis įsiveržė į Užkarpatę, siekdama skleisti proukrainietiškas nuotaikas tarp gyventojų (regionas buvo okupuotas vengrų ir čekoslovakų). Ten ukrainiečių kariai kovėsi su Čekoslovakijos ir Vengrijos vietos policija. Jiems pavyko užimti kai kurias vengrų kontroliuojamas ukrainiečių gyvenvietes. Po susidūrimų su čekoslovakais ukrainiečiai pasitraukė, nes Čekoslovakija buvo vienintelė šalis, kuri prekiavo su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika ir politiškai ją rėmė. Tolesnis konfliktas su Čekoslovakijos valdžios institucijomis būtų lėmęs visišką Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos ekonominę ir politinę izoliaciją.

Ukrainos žlugimas

Ukrainos Galicijos armijos vyriausioji vadovybė (1919 m.)
Ternopilio civiliai ir lenkų kariai po Ternopilio mūšio (1919 m.)

1919 m. gegužės 14 d. prasidėjo visuotinis lenkų puolimas visoje Voluinėje ir Rytų Galicijoje. Jį vykdė Lenkijos kariuomenės daliniai, padedami naujai atvykusios generolo Juzefo Halerio Mėlynosios armijos. Šią kariuomenę, sudarytą iš Lenkijos pajėgų, kovojusių Vakarų fronte už Antantę,[38] kurią sudarė 60 000 karių,[39] Vakarų sąjungininkai gerai aprūpino ir iš dalies papildė patyrusiais prancūzų karininkais specialiai kovai su bolševikais, o ne su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgomis. Nepaisant to, lenkai išsiuntė Halerio kariuomenę prieš ukrainiečius, kad išeitų iš aklavietės Rytų Galicijoje. Sąjungininkai išsiuntė kelias telegramas, kuriose nurodė lenkams sustabdyti puolimą, nes prancūzų aprūpintos kariuomenės naudojimas prieš ukrainiečius prieštaravo Prancūzijos pagalbos sąlygoms, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta,[40] o lenkų pusė teigė, kad ukrainiečiai simpatizavo bolševikams. Tuo pat metu gegužės 23 d. Rumunija atidarė antrąjį frontą prieš Ukrainos pajėgas, reikalaudama, kad jos pasitrauktų iš pietinės rytinės Galicijos dalies, įskaitant laikinąją sostinę Stanislavivą. Dėl to buvo prarasta teritorija, amunicija ir Ukraina buvo dar labiau izoliuota nuo išorinio pasaulio.[41]

Ukrainiečių linijos buvo pralaužtos, daugiausia dėl to, kad pasitraukė elitiniai Sečės šauliai. Gegužės 27 d. lenkų pajėgos pasiekė liniją Zolota Lypa–Berežanai–Ozerna–Radyvylivas. Lenkų veržimąsi į priekį lydėjo didelė prieš žydus nukreipto smurto ir plėšikavimo banga, kurią sukėlė neorganizuota lenkų minia, kaip ir 1918 m. Lvove, ir lenkų kariniai daliniai, veikę prieš savo karininkų įsakymus, ypač Poznanės pulkų ir Halerio armijos daliniai.[42] Atsižvelgiant į Antantės reikalavimus, lenkų puolimas buvo sustabdytas, o Halerio kariuomenė užėmė gynybines pozicijas.

Čortkivo puolimas ir galutinė lenkų pergalė

Oleksandras Hrekovas, Čortkivo puolimo vadas.

1919 m. birželio 8 d. Ukrainos pajėgos, kurioms vadovavo buvęs Rusijos imperijos armijos generolas Oleksandras Hrekovas, pradėjo kontrpuolimą ir po trijų savaičių nužygiavo iki Hnyla Lypos ir Stryjaus upės aukštupio, sumušdamos penkias lenkų divizijas. Nors lenkų pajėgos buvo priverstos atsitraukti, joms pavyko užkirsti kelią savo pajėgų žlugimui ir išvengti apsupimo bei paėmimo į nelaisvę. Taigi, nepaisant pergalių, Ukrainos pajėgos negalėjo gauti didelio kiekio ginklų ir šaudmenų. Iki birželio 27 d. Ukrainos pajėgos buvo pasistūmėjusios 120 km išilgai Dniestro upės, o kitą dieną – 150 km iki Brodų miesto. Iki Lvovo joms liko dvi dienos žygio.[43]

Sėkmingas Čortkivo puolimas sustojo pirmiausia dėl ginklų trūkumo – kiekvienam ukrainiečių kareiviui teko tik 5-10 kulkų.[44] Vakarų Ukrainos vyriausybė kontroliavo Drohobyčo naftos telkinius, iš kurių planavo įsigyti ginklų kovai, tačiau dėl politinių ir diplomatinių priežasčių ginklus ir šaudmenis į Ukrainą buvo galima siųsti tik per Čekoslovakiją. Nors Ukrainos pajėgoms pavyko lenkus nustumti maždaug 120–150 km atgal, joms nepavyko užsitikrinti kelio į Čekoslovakiją. Tai reiškė, kad jie negalėjo papildyti ginklų ir amunicijos atsargų, o dėl jų trūkumo Hrekovas buvo priverstas nutraukti kampaniją.

Birželio 27 d. lenkų pajėgoms ėmė vadovauti Juzefas Pilsudskis ir, pasitelkęs dvi naujas lenkų divizijas, pradėjo dar vieną puolimą. Birželio 28 d. prasidėjo lenkų puolimas. Pritrūkus amunicijos ir susidūrus su dvigubai didesniu priešu, liepos 16-18 d. Ukrainos Galicijos armija ir VULR vadovybė buvo nustumta atgal iki Zbručės upės linijos, po to Vakarų Ukraina buvo okupuota Lenkijos.[45] Artilerija vis dar turėjo amunicijos, todėl galėjo suteikti Ukrainos pajėgoms priedangą tvarkingam atsitraukimui. Apie 100 000 civilių pabėgėlių ir 60 000 karių, iš kurių 20 000 buvo pasirengę kovai, sugebėjo pabėgti per Zbručės upę į Vidurio Ukrainą.

Pasekmės

Lvovo gynėjų (lenkų) kapinės

Per šį karą žuvo apie 10 000 lenkų ir 15 000 ukrainiečių, daugiausia karių. Ukrainiečių karo belaisviai buvo laikomi buvusiose Austrijos karo belaisvių stovyklose Krokuvoje, Lancute, Pikulicėse, Strazalkove ir Vadovicėse.

Abi pusės vykdė masinius civilių areštus. Iki 1919 m. liepos mėn. net 25 000 lenkų atsidūrė Ukrainos internuotų asmenų stovyklose[46] Žovkvoje, Zoločive, Mykulynciuose, Jazlovece, Kolomyjoje ir Kosive. Internuoti lenkų civiliai, kareiviai ir katalikų kunigai žiemos mėnesiais buvo laikomi nešildomuose barakuose ar geležinkelio vagonuose su mažai maisto, daugelis vėliau mirė nuo šalčio, bado ir vidurių šiltinės.[47][48]

Po karo, 1920–1921 m., Lenkijos vyriausybė daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių[49] patalpino į stovyklas (dažnai vadintas internuotų asmenų stovyklomis[50], kartais – koncentracijos stovyklomis[51]). Daugeliu atvejų kaliniams nebuvo tiekiamas maistas ir medicininė pagalba, o kai kurie kaliniai mirė iš bado, nuo ligų arba nusižudė. Tarp aukų buvo ne tik ukrainiečių kareivių ir karininkų, bet ir kunigų, teisininkų ir gydytojų, kurie rėmė Ukrainą.[52] Apskaičiuota, kad šiose stovyklose nuo ligų mirė 20 000[53] arba 30 000 žmonių.

Po karo Lenkiją diplomatiniais ir kariniais veiksmais rėmę prancūzai labai nepalankiomis Lenkijai sąlygomis įgijo rytinės Galicijos naftos telkinių kontrolę.[54]

Antrojo pasaulinio karo pradžioje šią teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga ir prijungė prie Ukrainos, kuri tuo metu buvo Sovietų Sąjungos respublika. Pagal Jaltos konferencijos sprendimus rytų Galicijos lenkų gyventojai buvo perkelti į Lenkiją, kurios sienos buvo perkeltos į vakarus, o pats regionas po karo liko Sovietų Ukrainos sudėtyje ir šiuo metu sudaro labiausiai į vakarus nutolusią dabartinės nepriklausomos Ukrainos dalį.

Išnašos

  1. ↑ Lev Shankovsky. Ukrainian Galician Army Archyvuota kopija 2015-08-14 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopedia of Ukraine. Vol. 5. 1993.
  2. ↑ William Jay Risch. The Ukrainian West: Culture and the Fate of Empire in Soviet Lviv. Harvard University Press. 2011. p. 30.
  3. ↑ 3,0 3,1 C. M. Hann, P. R. Magocsi, Galicia: A Multicultured Land, 2005, University of Toronto Press, p. 14
  4. ↑ Roman Szporluk. „The Making of Modern Ukraine: The Western Dimension“ Archyvuota kopija 2011-03-25 iš Wayback Machine projekto.. Harvard Ukrainian Studies XXV (1/2) 2001. pp. 64–65
  5. ↑ H. V. Kas’ianov, A Laboratory of Transnational History: Ukraine and Recent Ukrainian Historiography, Central European University Press, 2009 , p. 199
  6. ↑ P. R. Magocsi. A History of Ukraine: The Land and Its People. University of Toronto Press. 2010. p. 471.
  7. ↑ S. Conrad. Globalisation and the Nation in Imperial Germany. Cambridge University Press, 2010, p. 200
  8. ↑ 8,0 8,1 Magosci, R. (1996). A History of Ukraine. Toronto: University of Toronto Press.
  9. ↑ Timothy Snyder. (2003). The Reconstruction of Nations. New Haven: Yale University Press, p. 123
  10. ↑ Timothy Snyder, 2003, p. 134
  11. ↑ November Uprising in Lviv, 1918 Archyvuota kopija rugpjūčio 14, 2015, iš Wayback Machine projekto.
  12. ↑ P. R. Magocsi. A History of Ukraine: The Land and Its People. University of Toronto Press. 2010. p. 419.
  13. ↑ R. Bideleux, I. Jeffries. A History of Eastern Europe: Crisis and Change. Taylor & Francis. 2007. p. 182.
  14. ↑ Magocsi, 1996, p. 518
  15. ↑ I. Livezeanu. Cultural Politics in Greater Romania: Regionalism, Nation Building, and Ethnic Struggle, 1918–1930. Cornell University Press. 2000. p. 56
  16. ↑ Orest Subtelny, Ukraine: A History, pp. 367–368, University of Toronto Press, 2000, ISBN 0-8020-8390-0
  17. ↑ A. Chojnowski. „Ukrainian-Polish War in Galicia Archyvuota kopija 2012-10-12 iš Wayback Machine projekto., 1918–19.“ Encyclopedia of Ukraine. Vol. 5 1993.
  18. ↑ 18,0 18,1 Subtelny, 2000, p. 370.
  19. ↑ Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 44–48
  20. ↑ Chris Hann, Paul R. Magocsi, 2005, p. 144.
  21. ↑ P. J. Wróbel. „The revival of Poland and Paramilitary Violence. 1918–1920.“ In: Rüdiger Bergien. Spießer, Patrioten, Revolutionäre: Militärische Mobilisierung und gesellschaftliche Ordnung in der Neuzeit. V&R unipress. 2010. p. 296.
  22. ↑ Czeslaw Madajczyk „Poles were upset that a Jewish militia was shooting at Polish troops“ Archyvuota kopija 2017-09-06 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Joanna B. Michlic. Poland’s Threatening Other: The Image of the Jew from 1880 to the Present. University of Nebraska Press, 2006.
  24. ↑ Herbert Arthur Strauss. Hostages of Modernization: Studies on Modern Antisemitism, 1870–1933/39. Walter de Gruyter, 1993.
  25. ↑ Myroslav Shkandrij. (2009). Jews in Ukrainian Literature: Representation and Identity. New Haven: Yale University Press. pp. 94–95
  26. ↑ Alison Fleig Frank. (2005). Oil Empire: Visions of Prosperity in Austrian Galicia. Cambridge MA: Harvard University Press. pp. 207–228
  27. ↑ Volodymyr Kubiĭovych, Ukrainian National Association, 1963, Ukraine, a Concise Encyclopedia, Volume 1, p. 787
  28. ↑ Robert A. Kann, Zdenek David, University of Washington Press, 2017, Peoples of the Eastern Habsburg Lands, 1526–1918, p. 446
  29. ↑ Ivan Katchanovski, Zenon E. Kohut, Bohdan Y. Nebesio, Myroslav Yurkevich, Scarecrow Press, 2013, Historical Dictionary of Ukraine, p. 749
  30. ↑ Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 179–184
  31. ↑ Kubijovyč, Volodymyr E., red. (1963). Ukraine, a Concise Encyclopedia, Vol. 1. Ukrainian National Association, University of Toronto Press. p. 760.
  32. ↑ Richard Pipes. "The Ukrainian pogroms during the Russian Civil War. " In: B. Frankel. A Restless Mind: Essays in Honor of Amos Perlmutter. Routledge. 1996. p. 268
  33. ↑ J. Cisek. Kościuszko, We Are Here! American Pilots of the Kosciuszko Squadron in Defense of Poland, 1919–1921. McFarland. 2002. p. 49.
  34. ↑ Michael Palij. (1995). The Ukrainian-Polish Defensive Alliance, 1919–1921: an aspect of the Ukrainian revolution.
  35. ↑ Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 192–211
  36. ↑ The Ukrainian Revolution, 1917–1920: A Study of Nationalism. Princeton University Press. 1952. pp. 273, 176.
  37. ↑ The Rebirth of Poland Archyvuota kopija 2012-02-05 iš Wayback Machine projekto.. University of Kansas, lecture notes by professor Anna M. Cienciala, 2004.
  38. ↑ W. F. Reddaway. The Cambridge History of Poland, Vol. 1. Cambridge University Press. 1971. p. 477
  39. ↑ Orest subtelny. (200). Ukraine: a History. Toronto: University of Toronto Press, pg. 370
  40. ↑ Watt, R. (1979). Bitter Glory: Poland and Its Fate 1918–1939. New York: Simon and Schuster.
  41. ↑ Michael Palij. (1995). The Ukrainian-Polish Defensive Alliance, 1919–1921: An Aspect of the Ukrainian Revolution. Edmonton, Alberta: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at University of Alberta, pp. 48–58
  42. ↑ Prusin, Alexander Victor (2005). Nationalizing a Borderland: War, Ethnicity, and Anti-Jewish Violence in East Galicia, 1914–1920. Tuscaloosa, AL: University of Alabama Press, pp. 102–103.
  43. ↑ Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 241–242
  44. ↑ Subtelny, op. cit., p. 368
  45. ↑ Ending of the Polish-Ukrainian war
  46. ↑ Jochen Böhler. (2018) Civil War in Central Europe, 1918–1921: The Reconstruction of Poland. Oxford University Press pg. 81
  47. ↑ Żurawski vel Grajewsk, Przemysław (2017). MĘCZEŃSTWO KRESÓW 1918–1956, page 12. Biblioteka WEI.
  48. ↑ Kania, Leszek. (2007). ADMINISTRACJA POLSKICH OBOZÓW DLA JEŃCÓW I INTERNOWANYCH WOJENNYCH W POLSKO-UKRAIŃSKIEJ WOJNIE O GALICJĘ WSCHODNIĄ (1918–1919), page 194. Instytut Prawa i Administracji PWSZ w Sulechowie.
  49. ↑ Myroslav Shkandrij. (2015) Ukrainian Nationalism: Politics, Ideology, and Literature, 1929–1956. New Haven: Yale University Press pg. 19
  50. ↑ Christopher Mick. (2016). Lemberg, Lwow, and Lviv 1914–1947: Violence and Ethnicity in a Contested City Purdue University Press pg. 210
  51. ↑ Concentration camps Internet Encyclopedia of Ukraine. Originally published in Encyclopedia of Ukraine, vol. 1 (1984). University of Toronto Press.
  52. ↑ Myroslav Shkandrij. (2015) Ukrainian Nationalism: Politics, Ideology, and Literature, 1929–1956. New Haven: Yale University Press
  53. ↑ Jochen Böhler. (2019). Civil War in Central Europe, 1918–1921: The Reconstruction of Poland. Oxford University Press, pg. 81
  54. ↑ Alison Fleig Frank. (2005). Oil Empire: Visions of Prosperity in Austrian Galicia. Cambridge MA: Harvard University Press. pp. 234–235