PROFILPELAJAR.COM

Oficialus statusas
Korėjiečių kalba 한국어, 조선어 (hangugo, čiosono)
Kalbama	Šiaurės Korėja, Pietų Korėja, Kinija
Kalbančiųjų skaičius	81 mln.^[1]
Kilmė	izoliuota
Rašto sistemos	hangul abėcėlė, handža ideogramos
Oficiali kalba	Šiaurės Korėja Pietų Korėja
Kalbos kodai
ISO 639-1	ko
ISO 639-2	kor
ISO 639-3	kor
Glottolog	kore1280
Geografinis paplitimas

Wikipedia

Vikipedija Korėjiečių kalba

Korėjiečių kalba – kalba, kuria kalba korėjiečiai Šiaurės Korėjoje, Pietų Korėjoje, Šiaurės Kinijoje ir korėjiečių emigrantų bendruomenėse. Nuo seno ji vadinama čiosono (조선어), šis pavadinimas yra išlikęs Šiaurės Korėjoje, o Pietų Korėjoje ji vadinama hangugo (한국어).

Klasifikacija

Korėjiečių kalba yra laikoma izoliuota kalba, nors turi sąsajų su Altajaus kalbomis.^[2]

Fonetika

Pagrindinis straipsnis – Korėjiečių kalbos fonetika.

Anksčiau korėjiečių kalboje buvo aiškiai skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, tačiau per pastaruosius penkiasdešimt metų šis skirtumas gerokai nunyko. Dabar Pietų Korėjoje tik pagyvenę žmonės – penkiasdešimtmečiai ir vyresni – aiškiai taria ilguosius ir trumpuosius balsius. Jaunesniųjų kartų atstovams balsio ilgumas nėra svarbus žodžio reikšmei atskirti.

Tai, kad nyksta skirtumai tarp ilgųjų ir trumpųjų balsių, skatina homonimų atsiradimą. Kadaise tokie žodžiai kaip 말 (mal – žodis) ir 말 (maal – arklys) bei 눈 (nun – akis) ir 눈 (nuun – sniegas) buvo aiškiai skiriami. Dabar dažniausiai žodžio reikšmė yra atskiriama iš konteksto.

Korėjiečių kalboje yra keturi aukštutinio pakilimo balsiai (ㅣ, ㅟ, ㅡ ir ㅜ (i, y, ɨ, ir u)) ir keturi vidutinio pakilimo balsiai (ㅔ, ㅚ, ㅓ, ㅗ (e, ø, ə ir o)).

Priebalsiai neskiriami į dusliuosius ir skardžiuosius. Priebalsių fonemos skirstomos pagal kitokius požymius. Visų pirma korėjiečių kalba turi devyniolika priebalsių fonemų, kurias galima sugrupuoti pagal artikuliacijos būdą. Daugiausia yra sprogstamųjų priebalsių.

Korėjiečių raštas ir skoliniai iš kinų kalbos

Pagrindiniai straipsniai – hangul ir handža.

Korėjiečių kalbos užrašymo būdai kito ne kartą. Pagrindinis raštas, nuo mūsų eros pradžios perimtas Korėjoje, buvo kinų (handža), atėjęs kartu su jų kultūros pasiekimais bei literatūrine kinų kalba. To meto intelektualai visoje Rytų Azijoje bendraudavo ir tekstus rašydavo kiniškai.

Korėjoje, kaip ir Japonijoje bei Vietname, vyko procesai, kurie pritaikė kinų raštą vietinėms tradicijoms, drauge keitė ir pačią korėjiečių kalbą. Iš kinų korėjiečių kalba pasiskolino labai daug mokslinės terminologijos, kuri buvo ne tik rašoma hieroglifais, bet, neturėdama atitikmenų vietinėje kalboje, buvo perimama kinišku tarimu, jį pritaikant prie vietos kalbos. Pavyzdžiui:

国家 kin.: guojia, kor: gukga, „valstybė“;
調和 kin.: tiaohe, kor: johwa, „harmonija“;
大学 kin.: daxue, kor: daehak, „universitetas“;
化学 kin.: huaxue, kor: hwahak, „chemija“;

Korėjiečiai susidūrė ir su problema, kaip užrašyti savos kalbos žodžius, ypač gramatinius priešdėlius ir priesagas, kurių šioje kalboje, skirtingai nei kinų, yra daug. Labai ilgą laiką tam jie naudojo nesusistemintą skiemeninę abėcėlę, savo išvaizda (ir struktūra) panašią į japonišką katakaną. Galutinai ši problema buvo išspręsta XV a., išradus korėjiečių kalbai pritaikytą hangul raštą, kuris ilgainiui išpopuliarėjo ir ėmė išstumti kiniškus hieroglifus.

Šiuo metu Pietų Korėjoje kalba užrašoma naudojant tiek kiniškas ideogramas – handža (kiniškos kilmės žodžiams), tiek hangul abėcėlę (korėjietiškos kilmės žodžiams), o Šiaurės Korėja kiniškų ženklų yra visiškai atsisakiusi ir naudoja tik hangul.

Gramatika

Pagrindinis straipsnis – Korėjiečių kalbos gramatika.

Korėjiečių kalba yra agliutinacinė. Po šaknies jungiamos priesagos keičia žodžio reikšmę keičiama. Jų dėka bendra sakinio struktūra nėra griežta, išskyrus visuomet pabaigoje esantį veiksmažodį arba būdvardį ir pažyminčiųjų žodžių buvimą prieš pažymimuosius. Paprastai iš pradžių pateikiamos laiko aplinkybės, tada veiksnys, papildomos aplinkybės, veiksmo objektas ir galiausiai tarinys. Veiksnys neretai gali būti praleidžiamas, jeigu jo reikšmė suprantama iš konteksto.

Korėjiečių kalboje yra nemažai gramatinių elementų, kurie išreiškia kalbėtojo ir klausytojo socialinę padėtį bei tarpusavio ryšį. Pasirinkus atitinkamą formą, galima perteikti familiarumą, pagarbą, nusižeminimą, neutralumą ir kitus niuansus. Iš viso gali būti išskiriami keturi kalbos lygiai: familiarus, mandagus, formalus ir neutralus. Pastarasis daugiausiai naudojamas rašytinėje kalboje.

Korėjiečių kalboje yra devynios kalbos dalys: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, dalelytės, prieveiksmiai, jungtukai ir jaustukai.

Daiktavardžiai neturi tiksliai išreikštos vienaskaitos ar daugiskaitos. Jų linksnį keičia po žodžio einančios dalelytės.

Veiksmažodis susideda iš šaknies ir prieš ją arba po jos pridedamais laiko, mandagumo, nuosakos ir kitas reikšmes turinčiais afiksais, kurie gali būti jungiami tarpusavyje į grupes. Veiksmažodis neasmenuojamas ir nekaitomas skaičiais, turi keturi laikus (esamąjį, būtąjį, dvigubą būtąjį ir būsimąjį).

Būdvardžiai turi daug veiksmažodžiams būdingų savybių: jie kaitomi laike, su jais naudojami kai kurie veiksmažodžiams būdingi afiksai. Būdvardžiai nekaitomi gimine ir skaičiumi. Laipsniavimas išreiškiamas pridedant afiksus.

Skaitvardžiai dviejų rūšių: korėjietiški ir sinokorėjietiški. Kiekvienas iš jų turi specifinę naudojimo sritį. Skaičiuojant objektus, prie skaitvardžio pridedamas tam tikrai objektų grupei skirtas skaičiavimo afiksas.

Dalelytės yra trumpi funkciniai sufiksai, kurie patys neturi jokios reikšmės, tačiau suteikia daiktavardžiams ir įvardžiams linksnį arba kitokią prasmę. Jos eina po pažymimojo žodžio.

Dialektai

Korėjiečių kalba turi keletą vietinių dialektų. Bendrinė Pietų Korėjos kalba yra paremta Seulo apylinkių dialektu. Po Korėjos padalijimo yra atsiradę skirtumų tarp korėjiečių kalbos Šiaurės ir Pietų Korėjoje.