Aleksandrijos koptų stačiatikių bažnyčia arba Aleksandrijos ir Visos Afrikos koptų stačiatikių patriarchatas (kopt. Ϯⲉⲕ̀ⲕⲗⲏⲥⲓⲁ ̀ⲛⲣⲉⲙ̀ⲛⲭⲏⲙⲓ ̀ⲛⲟⲣⲑⲟⲇⲟⲝⲟⲥ) – rytų apeigų liturgijos tradicijų bažnyčia Egipte ir Artimuosiuose Rytuose, kuriai priklauso Rytų krikščionys koptai. Kaip atskira bažnyčia susidarė 451 m., po Chalkedono susirinkimo.

Koptų bažnyčia savitų bruožų įgijo nuo V–VI a., kuomet greta graikų kalbos liturgijoje vis labiau pradėta naudoti koptų kalba (senovės egiptiečių kalbos variantas). Iki tol liturgijoje ji vartota tik skaitant Bibliją, giedant psalmes, tikintiesiems kalbant asmenines, vienuoliams – bendruomenines maldas. Nuo VIII–IX a. koptų bažnyčioje vis labiau pradėjo plisti arabų kalba, į ją pradėti versti liturginiai tekstai, ši kalba pradėta vartoti viešosiose pamaldose, o nuo XVI–XVII a. arabų kalba tapo pagrindine koptų stačiatikių liturgine kalba.

Koptai, kaip ir Bizantijos bei lotynų apeigų bažnyčios, pripažįsta 7 sakramentus. Kūdikiai krikštijami sulaukę kelių savaičių, 3 kartus panardinant į pašventintą vandenį, po to iš karto atliekamas Sutvirtinimas (patepimas mironu). Priimant Šv. Komuniją yra privalomas Atgailos sakramentas – išpažintis kunigui. Santuokos sakramentas laikomas baigtinis, civilinė ištuoka nepripažįstama, bet neištikimybės atveju tiek vyro, tiek žmonos prašymu speciali vyskupų taryba gali pripažinti ją negaliojančia. Diakono ir kunigo Šventimų sakramentas teikiamas ir vedusiems vyrams, o vyskupo – tik vienuoliams (privalomas celibatas). Praktikuojamas Ligonių patepimas, kurio metu kalbamos tam tikros maldos bei patepamas ligonio veidas, krūtinė ir rankos.

Koptų eucharistijos pamaldas sudaro 3 dalys – Atnašavimas, Katechumenų liturgija, Tikinčiųjų liturgija. Prieš pamaldas atliekamos 2 iš 7 kanoninių valandų – Vakarinė ir Aušrinė, pamaldų metu plačiai naudojami smilkalai. Pamaldų metu skaitomi skaitiniai tik iš Naujojo Testamento. Žegnojamasi nuo kumščio atlenktu nykščiu. Liturginiame kalendoriuje metai skaičiuojami pagal vadinamąją Kankinių erą (nuo 284 m. – žymiausio koptų krikščionių persekiotojo imperatoriaus Diokletiano valdymo pradžios) ir prasideda rugpjūčio 29 d.

Koptų bažnyčia išskiria 7 didžiąsias šventes – Apreiškimas Mergelei Marijai, Kalėdos (sausio 7 d.), Epifanija, Verbų sekmadienis, Velykos, Žengimas į dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimas. Yra ir 7 mažosios šventės – Jėzaus Apipjaustymas, Kristaus Įžengimas į šventyklą, Bėgimas į Egiptą, Kanos stebuklas, Kristaus Atsimainymas, Didysis ketvirtadienis, Šv. Tomo sekmadienis. Koptų bažnyčia mini daug šventųjų kankinių dienų, Švč. Mergelės Marijos švenčių, dienų, skirtų Senojo Testamento pranašams ir kitiems veikėjams. Paplitusi pasninkavimo tradicija, kurioje draudžiamas bet koks gyvūninės kilmės maistas (pasninkaujama ~210 dienų per metus).

Koptų liturginė muzika, turi senovės Egipto, žydų ir graikų muzikos elementų. Ji daugiausia vokalinė, atliekama tik vyrų, o bendruomenė atsako aklamacijomis. Iš instrumentų naudojami tik cimbolai ir trikampis arba juodmedžio varpelis. Choras gieda unisonu, melodijos diatoninės, kvintos diapazono, gausiai ornamentuotos. Vienuolynuose 2 kartus per dieną atliekamos apeigos, kuriose dalyvauja choras. Giedami religiniai himnai iš psalmyno, himnai Švč. Mergelės Marijos garbei, vainikavimo, šlovinimo himnai, himno forma giedamos ilgos koptų šventųjų biografijos.

Koptų bažnyčios architektūra panaši į bizantinę, rytinėje navoje dažniausiai yra kiek paaukštintas diakonų choras, ikonostasu atskirtas nuo presbiterijos ir nedidele pertvara – nuo tikinčiųjų choro. Ikonos gan primityvios, bet su išlaikytu originalumu^[1]. Simbolis – koptų kryžius.

Koptų stačiatikių bažnyčiai iš viso priklauso tarp 12 ir 20 mln. žmonių, iš kurių didžioji dauguma gyvena Egipte. Taip pat yra negausios koptų katalikų ir koptų protestantų bažnyčios.